LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

SUVAŽIAVIMO DARBAI

VI

ROMA 1969

ACTES DU SIXIEME CONGRES DE L'ACADEMIE LITUANIENNE CATHOLIGUE DES SCIENCES

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

LIETUVIU KATALIKU MOKSLO AKADEMIJOS

SUVAŽIAVIMO DARBAI

VI

Šeštasis L.K.M. Akademijos Suvažiavimas 1964 m. rugsėjo mėn. 4-7 d. New Yorke, Fordhamo Universitete

Redagavo A. Livima, S. J.

1969 LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS LEIDINYS Piazza della Pilotta 4 ROMA

Spaustuvės išlaidos apmokėtos Dr. Juozo Kazicko lėšomis Tiražas 1000 egzempliorių

Spausdino Pontificia Universita Gregoriana spaustuvė Romoje

< a < 4 6 A TE TERIAD ĖS Di SUA SANTITA

N.27363

DAL VATICANO, July 31, 1964

Dear Father Jaskiewicz,

The Holy Father was pleased to learn that the Catholic Lithuanian Academy, founded in 1922, would hold its sixth Convention from September 5th to September Tth at Fordham University in New York. The Pontiff has directed me to address, in His name, a message of good wishes and encouragement to the participants of this Convention.

That Lithuanian intellectuals have devised this means of gathering together men of learning to promote further study and cultural development of the Lithuanian people is a source of much consolation to His Holinesa,. Today, almost more than ever before, it is necessary to hold on to those values which are most dear, especially when they seem to be attacked on all sides, The Lithuanian people for centuries have struggled to maintain their faith despite great odds, and today to see them meeting with the expreas purpose of extending the influence of catholic learning is a cause for heartfelt satisfaction. The Holy Father expresses His felicitations to all the members and organizers of this Academy, and He assures them of His prayers for a successful outcome of their meetings. He, the Common Father af all, encourages the members of the Academy to instill even deeper the principles which make for better and more exemplary catholic Living. To thia end, He imparts to the participants and to the Lithuanian people who support this endeavour, His paternal Apostolic Blessing.

With my own good wishes for a successful VI Convention, I am Sincerely yours in Christ, Rev. WALTER C.JASKIEWICZ, S, J. . “ Lithuanian Catholic Academy 4 £. E o p". Fordham University * / ) Va BRONX, New York 10455 U

L. K. M. AKADEMIJOS VI SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ TELEGRAMA

New YoRk, 4.IX.1964.

ŠV. TĖVUI

CATHOLICA SCIENTIARUM ACADEMIA LI- TUANA PUBLICUM DE GUAESTIONIBUS DIVI- NARUM HUMANARUMOUE DISCIPLINARUM CON- GRESSUM NEo-EBORACI DIEBUS 5-7 MENSIS SEPTEMBRIS ACTURA, OBSEGUII AC DEVOTIONIS SENSA TiBIi, PaTER BEATISSIME, EXHIBET, TuAMąUE APOSTOLICAM "BENEDICTIONEM, RUAE STUDIA NOSTRA PROVEHAT, SOLETUR HUIUS ACADEMIAE SODALES, CONVENTUS LABORIBUS AUSPICETUR, HUMILITER 1MPLORAT

ANTANAS LiviMa, S. I. Academiae Praeses

Dr. Juozas Kazickas,

L. K. M. Akademijos narys ir didis jos mecenatas

PRAKALBA

Lietuviu Katalikų Mokslo Akademija savo seną tradiciją, kas treji metai šaukti Akademijos nariu Suvažiavimą, ir tremtyje išti- kimai vykdo. Nors Šeštasis Suvažiavimas vyko su dideliu pasise- kimu, išleisti jo darbus sekėsi daug sunkiau. Ivairios kliūtys trukdė greitą darbu išleidimą.

Pagrindinė kliūtis buvo sunkumas gauti visu paskaitininkų studijas. Net per penkeris metus nepavyko ju visu sumedžioti. Nebe- galint ilgiau laukti, nors apgailestaujant, reikia pasitenkinti tuo kas turima. Šia proga labai atsiprašoma kitu autoriu, kurie laiku atsiuntė savo studijas ir kuriems nusibodo belaukiant.

Redaktoriui tenka susidurti ir su kitomis techninėmis kliūtimis, kurios nepalyginamai daug pareikalauja laiko ir energijos — stoka precizijos, ypatingai išnašose ir bibliografijos daviniuose : nepilnas veikalo pavadinimas, stoka išleidimo vietos ir melu, nenurodymas cituojamo veikalo puslapio, cituojama ne iš originalų, bet iš vertimų, netgi iš populiarių leidiniu, nevienodas citavimo būdas įvairiuose kraštuose, asmenvardžių iškraipymas — nevienodas jų rašymas tame pat straipsnyje ir td.

Savaime aišku, moksliniame veikale redaktorius negali kištis i autoriu pažiūras, dėstomas mintis ar atstovaujamas teorijas, — visa tai paliekama pačių autorių atsakomybei, — bet jo pareiga laukti ir net reikalauti pilnos ir tikslios dokumentacijos. Negaunant iš autorių tų papildomų duomenų, sunki, vos pakeliama našta gula ant redaktoriaus pečių. Nežiūrint penkerių metu dideliu pastangų, re- daktoriui nepasisekė visus tuos trukumus pilnai pašalinti. Viena- kita smulkmena pasiliko. Reikia laukti ir tikėtis, kad ateityje autoriai bus savo studijų dokumentacijoje tikslesni.

Beleidžiant ši Suvažiavimo Darbu tomą, gyvai prisimena ir pats Suvažiavimas, jo kelianti nuotaika. Tai graži proga dar kartą išreikšii padėką visiems prisidėjusiems prie šio Suvažiavimo paruo- šimo : tiek organizatoriams, tiek paskaitininkams, o ypatingai didžiam mecenatui dr. Juozui Kazickui, finansavusiam pati Suvažiavimą ir davusiam lėšų šio tomo išleidimui.

X PRAKALBA

Pagaliau lieka dar padėkoti mieliems darbo talkininkams už neikainojamą jų pagalbą : kun. Vladui Delinikaičiui už labai kruopš- tu korektūru atlikimą, o kun. Rapolui Krasauskui už didelės kan- trybės reikalaujanti vardyno sudarymą.

Kun. A. Liuima, 8. J., Suvažiavimo Darbu VI tomo redaktorius

Roma, 1969 m. gruodžio 25 d., Kalėdu šventėje

TURINYS

KaRDINOLOo A. G. CICOGNANI LAIŠKAS . TELEGRAMA Šv. Tėvui

PRAKALBA

TURINYS . |

Suvažiavimo DaRBŲ DIENOTVARKĖ .

PILNATIES POSĖDŽIŲ PASKAITOS

JUOZAS L. NAVICKAS VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE . Materialism and the significance of values (Summary) SIMAS SUŽIEDĖLIS

LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS The struggle of the Lithuanian nation to Tetain its "Roman alphabet (Summary)

TEOLOGIJOS SEKCIJA PRANAS BRAZYS

PsicHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE . Psychanalise A la lumiėre de la doctrine catholigue VALDEMARAS CUKURAS KoNKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA . Theology of concrete realities (Summary) . ANTANAS LIUIMA

GyvosIos DVASIOS UŽDAVINIAI MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE . Les devoirs de Vesprit devant le matėrialisme (Rėsumė) .

FILOSOFIJOS SEKCIJA FELIKSAS JUCEVIČIUS MEDŽIAGOS SAMPROTIS . š Consideration on matter (unnaryj

TEISĖS MOKSLO SEKCIJA BRONIS KASLAS

MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA . . iš Development of the concept of the modern stato (Summary)

1

130

131

133 152

153

155 169

XII TURINYS

ISTORIJOS MOKSLŲ SEKCIJA JUOZAS JAKŠTAS

PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 5 The delayed conversion of Lithuania įšummasyj . RAPOLAS KRASAUSKAS KATALIKU BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMžIUJE. NuosMUKIO PRIEŽASTYS IR ATGIMIMO VEIKSNIAI Die Katholische Kirche in Litauen im XVI. XVII. J abrhkundert, Die Ursachen des Verfalls und die Faktoren des Aa (Zusammenfassung) šoks 64 8 8 8 VIKTORAS GIDŽIŪNAS VIENUOLIJOS LIETUVOJE, IX-XV AMŽIAI . . Monastic orders in Lithuania IX-XV (Summary) KAZIMIERAS MATULAITIS

ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS Siosiačias JO ASMENS IR VEIKLOS BRUOŽAI .

Archiepiscopus Franciscus Karevičius (Surmmarium) .

POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ SEKCIJA

ANTANAS MUSTEIKIS

KoEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ . . Coexistence and religious freedom (Šūmmary) .

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS SEKCIJA

ANTANAS SUŽIEDĖLIS

KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE . . The concept of guilt in theory of mental illness (Summary) |

TIKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ SEKCIJA

ADOLFAS DAMUŠIS ĮVADAS ATIDARANT TIKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ SEKCIJOS PoSĖDI L. K. M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO METU . . Introduction aux travaux de la section des Sciences JONAS GYLYS

KELETAS BRUOŽŲ IŠ ANTIDEPRESINIŲ VAISTŲ VYSTYMOSI Some aspects of the development of the antidepressant drugs (Summary) . .

MEDICINOS MOKSLŲ SEKCIJA

ZENONAS DANILEVIČIUS

Vėžio ETIOLOGIJA . The etiology of cancer kos

171

188

TURINYS

ALGIMANTAS GRINIUS

HoRMOoNAl MODERNIOJ TERAPIJOI IR PATOLOGIJOJ . . Hormones from the modern Japo sea and pathologic points of view (Summary) .

DOMAS JASAITIS

NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE Nationalsocialist and communist genocide in Lithuania (Sum- mary)

LITERATŪROS IR KALBOS MOKSLO SEKCIJA

ANTANAS VAIČIULAITIS

LIETUVIŲ LITERATŪROS PROBLEMOS SVETUR . . S Les problėmes de la littėrature lituanienne Aa Vėtranger

SUVAŽIAVIMO DARBŲ EIGA

JUOZAS VAIŠNORA ŠEšTOJO L. K. M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA . .

ANTANAS LIUIMA I MOKSLĄ IR KŪRYBĄ Sciences et Arts

RAPOLAS KRASAUSKAS ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ . .

XIII

359

365

367

423

425

427

435

437

451

461

ŠEŠTOJO LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS

18-21 val.

10

12 13

SUVAŽIAVIMO DIENOTVARKĖ

1964 m. rugsėjo mėn. 4-7 d. New Yorke, Fordhamo Universitete

PENKTADIENI, RUGSĖJO 4 d. Registracija (Labby Campus Center salėje)

ŠEŠTADIENI, RUGSĖJO 5 d.

val. 30 min. Registracija (Labby Campus Center salėje)

val.

val.

val.

val.

Votivinės šv. Mišios į Šventąją Dvasią. Aukoja prel. Jonas Balkūnas Fordhamo universiteto bažnyčioje. SUVAŽIAVIMO ATIDARYMAS (Campus Center Ballroom) 1. Suvažiavimui ruošti komiteto pirmininko prof. Vlado Jeskevičiaus, S. J., žodis. 2. Prezidiumo sudarymas. 3. L.K.M. Akademijos pirmininko prof. Antano Liuimos, S. J., žodis. 4. Įvadinė paskaita : prof. Juozas L. Navickas — Vertybiu prasmė materializmo akivaizdoje. Priešpiečiai universiteto valgykloje.

SEKCIJŲ POSĖDŽIAI

I. LiTERATŪROS IR KALBOS MOKSLO SEKCIJA

(Campus Center Ballroom)

Vadovauja dr. Leonardas Andriekus, O.F.M.

1. Prof. Antanas Salys — Lietuviu kalbos raida dabartinėje Lietuvoje.

2. Prof. Alfredas Sennas — Neišspręsti lietuviu kalbotyros klausimai.

3. Antanas Vaičiulaitis — Dabartinės lietuviu literatūros problemos.

II. PoLiTINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ SEKCIJA (Campus Center 235 salė) Vadovauja prof. Vytautas Vardys Paskaitą skaito prof. Antanas Musteikis — Laisvė

enciklikos Pacem in terris šviesoje.

15 15 16

10

11 14

val. val. val.

val.

val. val.

L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBU DIENOTVARKĖ XV

30 min. 50 min.

30 min. 30 min.

III. MEDICINOS MOKSLU SEKCIJA (Campus Center 236 salė) Vadovauja dr. Domas Jasaitis

1. Dr. Zenonas Danilevičius — Vėžio etiologija.

2. Dr. Alfonsas Grinius — Hormonai moder- nioj terapijoj ir patologijoj.

3. Dr. Domas Jasaitis — Raudonasis ir rudasis genocidas Lietuvoje.

Petrauka.

Tu pačiu sekcijų posėdžiu tęsinys. Kokteilis ir susipažinimo pietūs universiteto val- gykloje. SEKMADIENI. RUGSĖJO 6 d. Pamaldos universiteto bažnyčioje. Šv. Mišias aukoja ir pamokslą sako vysk. Vincentas Brizgys. Priešpiečiai universiteto valgykloje. SEKCIJŲ POSĖDŽIAI I. IsTORIJOS MOKSLŲ SEKCIJA (Campus Center 234-235 salė)

Vadovauja prof. Zenonas Ivinskis, pavaduoja

dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M.

1. Dr. Juozas Jakštas — Pavėluotas Lietuvos krikštas. 2. Kun. lic. Rapolas Krasauskas — Veiksniai

nulėmę katalikybės atgimimą Lietuvoje.

3. Dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M. — Vienuo- lijų reikšmė Lietuvoje.

4. Dr. Kazimieras A. Matulaitis, M. I. C. — Ar- kivyskupas Pranciškus Karevičius ; jo asmens ir veiklos bruožai.

II. TrKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ SEKCIJA

(Campus Center 229 salė) Vadovauja prof. Adolfas Damušis

1. Prof. Adolfas Damušis — Įvadinės pastabos apie sekcijos pranešimu pobūdi.

2. Prof. Romualdas Zalubas — Retuju žemiu spektrai ir jų atominė struktūra.

3. Prof. Ričardas Kontrimas — Epitaksinis kris- talu ir transistoriu augimas.

4. Dr. Jonas Gylys — Eksperimentiniai vaistų

terapijos aspektai prieš psichines ligas.

„ Dr. Jonas Genys — Augalų genetika.

ot

XVI L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBU DIENOTVARKĖ

15 val. 15 val. 30 min. 19 val.

9 val.

11 val.

13 val. 30 min.

15 val.

III. FriLosoFIJOS SEKCIJA (Campus Center 236 salė)

Vadovauja dr. Juozas Girnius Paskaitą skaito kun. dr. Feliksas Jucevičius — Filosofinė medžiagos samprata. Pertrauka. Tu pačiu sekcijų posėdžių tęsinys. Banketas (Campus Center Ramskeller).

PIRMADIENĮ, RUGSĖJO 7 d.

Šv. Mišios už mirusius L. K. M. Akademijos na- rius. Mišias aukoja prel. Pranciškus Juras.

SEKCIJŲ POSĖDŽIAI

I. TEoLOoGIJOS SEKCIJA (Campus Center 234-235 salė) Vadovauja prof. Antanas Liuima, S. J.

1. Dr. Pranas Brazys, M. I. C. — Psichoanalizė kataliku mokslo šviesoje.

2. Kun. dr. Valdemaras Cukuras — Konkrečios dabarties gyvenimo tikrovės teologija.

3. Prof. Antanas Liuima, S. J. — Gyvosios dva- sios uždaviniai materializmo akivaizdoje.

II. TEISĖS MOKSLO SEKCIJA (Campus Center 236 salė) Vadovauja ir paskaitą skaito prof. Bronius Kaslas — Krikščioniškos valstybės ir visuome- nės sąvokos raida.

III. PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS SEKCIJA (Campus Center 229 salė) Vadovauja prof. Vytautas Bieliauskas Paskaitą skaito prof. Antanas Sužiedėlis — Kaltės

sąvoka ir rolė psichiniu sutrikimų vystymesi. Priešpiečiai universiteto valgykloje.

IŠKILMINGAS POSĖDIS

1. Šimto metu nuo spaudos draudimo minėjimas. Paskaitą skaito prof. Simas Sužiedėlis — Lie- tuviu tautos kova dėl raidės.

2. Suvažiavimo uždarymas. Kalba prof. Antanas Liuima, S. J., L. K. M. Akademijos pirmininkas.

PILNATIES POSĖDŽIU PASKAITOS

Prof. Dr. Juozas L. NavIokKAS

VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE

Prof. SiMAS SUŽIEDĖLIS

LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS

VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE

Vienas iš svarbesnių šio suvažiavimo uždaviniu yra užmegsti ir išvystyti teologinį, filosofini ir mokslini pokalbį su materializmu. Kritiškas dialogas yra būtina sąlyga materializmą geriau suvokti ir iškelti dalykus, kurie šioje doktrinoje yra susiaurinti, suprastinti, iškreipti arba visai neatpažinti. Iš tikruju, niekas taip nežaloja žmogaus sąmonės kaip įsitikinimas, kad neverta ir nenaudinga domėtis priešiška pasaulėžiūra. Mūsu nuomone, idėju konfronta- cija pažadina kritinį nusiteikimą, įžiebia gilesnio supratimo rūpestį ir suaktyvina perėjimą iš nesvarstančios dogmatinės sąmonės į svarstančią, asmeninę sąmonę. Būti atviram priešiškos pasau- lėžiūros keliamoms problemoms yra gera priemonė ne tik tobuliau pažinti dabarties intelektualinį klimatą, bet kartu pagilinti savas pažiūras, kad būtu galima panaudoti jas efektyviai veiklai.

Kritiškas pokalbis yra visuomet skirtas pasimokymui. Žinoma, pažindami materializmą iš anksčiau, suprantame, kad ši teorija, sudaiktindama visas tikrovės apraiškas, labai blankiai nušviečia žmogaus egzistenciją. Tačiau net klaidingoje doktrinoje gali būti paslėptu tiesu, kurios savo pačia prigimtimi kelia atsakomybę jas pažinti. Kiekvienoje tiesoje yra įaustas reikalavimas, kad ji būtu ieškoma, pažinta ir pripažinta. Štai kodėl ir mokslingasis popiežius Pijus XII savo enciklikoje Zumani generis nedviprasmiškai pastebi, kad «klaidingos doktrinos skatina protą dar su didesniu dėmesiu panagrinėti kai kurias filosofines ir teologines tiesas »1. Čia popiežius aiškiai įžvelgia, kad ir klaida turi neabejotinai svarbu vaidmeni tiesos atskleidimo darbe.

Teologijos, filosofijos ir paskirujų mokslu pokalbis su mate- rializmu yra labai prasmingas ir sudėtingas uždavinys. Yra dau- gelis priežasčiu, dėl kurių šios pažinimo sritys privalo domėtis materializmu ir jį studijuoti.

Teologui privalu domėtis materializmu todėl, kad ši pasau-

lėžiūra yra klystkelis, paneigiantis viršgamtinę tikrovę ir dvasines

1 Pasinaudota Humani generis prancūziškuoju vertimu, kuris pasirodė Revue Thomiste, 50 t. (1950), 5-31 psl.

4 JUOZAS L. NAVICKAS 2*

apraiškas šioje tikrovėje. Tačiau šis teologo rūpestis siekia toliau ir giliau. Jam neužtenka žinoti, kad dabarties pasaulis yra dva- siniai sužalotas, kad materializmas griauna žmonijos egzistencijos pamatus. Kataliku teologo domėjimasis materializmu reiškia taip pat domėjimąsi klystančiu artimu. "Todėl jo atsakomybė yra pažinti ir kovoti prieš blogi ir klaidas, kad galėtu padėti savo artimui. Kitaip sakant, jo domėjimasis materializmu yra atremtas į meilę, kurios prigimtyje slypi noras priartėti prie asmens su klai- dinga pasaulėžiūra.

Teologo abejingumas ir jo rūpestis artimo siela yra nesude- rinami dalykai. Todėl teologas, ir analogiškai kiekvienas tikintysis, turi atsakomybę pagilinti materializmo pažinimą, nes, išsireiškiant paprastais Pijaus XII žodžiais, yra « negalima pasirūpinti sergan- čiuoju jo gerai nepažįstant » Ž.

Iš čia kaip tik ir išplaukia gyvos ir aktualios teologijos svarba, teologijos, kuri domėtusi modernaus pasaulio aspiracijomis ir kalbėtų dabarties kalba.

Filosofas turi studijuoti materializmą dėl to, kad ši doktrina pretenduoja į galutinį tikrovės išaiškinimą, reikalaudama sau filosofijos mokslo vardo ir teisiu. Ši filosofinė pretenzija turi būti radikaliai patikrinta ir nušviesta, sugretinant materialistu spren- dimus su pačia tikrove, nes filosofijos mokslas save realizuoja kontroversines išvadas peržiūrėdamas ir jas patikrindamas įžval- gos aktu.

Medžiagos sąvoka yra vienas iš seniausiu konceptualiniu įran- kiu vakaru mąstymo tradicijoje. Todėl ir nenuostabu, kad kiekvie- nas žymesnis filosofas nuo Talio laikų negalėjo apsieiti be šios pagrindinės idėjos. Labai dažnai pradinis sprendimas apie medžia- gos prigimtį ir jos ontologinį vaidmenį galutinai apspręsdavo visos filosofinės sistemos kryptį ir charakterį. Tas ypatingai ryšku gry- name materializme, kur visa tikrovė yra suvedama į medžiagos kategoriją. Šio sudaiktinimo neišvengia ir pats žmogus. Merleau- Ponty žodžiais išsireiškiant, « materialistui žmogus yra fiziniu, psichologiniu ir socialiniu įtaku padaras, kurios jį išoriniai apspren- džia, padarydamos iš jo daiktą kitu daiktu tarpe » 3.

Kas yra ta medžiaga, kuriai materializmas skiria besąlyginę svarbą? Atrodo, niekas nagali paneigti fakto, kad visi mūsu tiesioginės patirties objektai turi daiktiškumo pradą, kurį akivaiz- džiai patvirtina pojūtinis pažinimas. Bet ar tiesa, kad tikrovė yra medžiagiškai vienalytė, kad būtis ir medžiaga yra sutampan-

* Ten pat. 3 M. MERLEAU-PONTY, Sens ei non-sens, Paryžius, 1948, 142 psl.

3* VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 5

čios sąvokos? Ar turime abejoti, kad žmogus nepatiria jokio daikto, kuris nuo medžiagos nepriklausytu. Štai, ir pats paži- nimo aktas priklauso nuo pojūčiais patiriamų medžiaginiu objektu, nuo fiziologinio vyksmo, nuo vaidiniu, kuriuose aptinkame medžia- gos ženklus. Įsigilinę į šiuos dalykus galime suprasti, kodėl filo- sofijos istorijoje materializmas vienoje ar kitoje formoje visuomet reiškėsi ir tebesireiškia.

Yra nesunku materializmą pavadinti pseudo-filosofijos vardu. Taip pat lengva pasakyti, kad materializmas yra sąmonės nesu- brendimo ir atsilikimo padarinys, kad jo esminė klaida yra dali- nės tiesos pastatymas i pagrindinės tiesos vietą, kad tai, kas tikro- vėje užima žemesnę vietą, materializme tampa causa ezemplaris to, kas toje pat tikrovėje užima aukštesnį rangą. Tačiau yra daug sunkiau išvystyti kritišką dialogą, kuris, jei taip galiu išsireikšti, pats save pagristų ir metodiškai prie šių bendrųjų išvadų privestų. Todėl materializmo kritika turi remtis grynai filosofine įžvalga, o ne tik paprastu loginiu konstrukciju kūrimu ir jų derinimu.

Kodėl mokslininkas privalo domėtis materializmu, yra klau- simas, į kuri nelengva atsakyti. Mums atrodo, kad atsakymas į ši klausimą suponuoja filosofijos ir mokslo santykio nušvietimą, nes materializmas, kaip visiems yra aišku, nėra mokslas, bet filo- sofinė teorija.

Visų pirma pastebėkime, kad kaip filosofija negali išspręsti mokslinių problemų, taip mokslas nepajėgia išrišti filosofinės pras- mės klausimų. Mokslai ir filosofija analizuoja tik savo problemas ir vadovaujasi savais metodais. Kitaip sakant, šios dvi pažinimo sritys yra formaliai skirtingos ir savarankiškos. Tačiau istoriškai kalbant, filosofija, įskaitant materializmo teoriją, yra padariusi nepaprastą įtaką ir atlikusi svarbu vaidmenį mokslo raidoje. Ne- galime taip pat pamiršti, kad mokslas ir jo atskleistos tiesos turėjo lemiančios reikšmės kai kuriems filosofams. Tačiau šioje vietoje mums nerūpi abipusė filosofijos ir mokslų istorinė de facto įtaka. Mums kur kas svarbiau panagrinėti klausimą, ar yra tarp šiu sričių koks nors objektyvus ryšys. Žinoma, čia negalėsime šio klausimo net schematiškai pasvarstyti. Todėl turime pasitenkinti tik keliais pavyzdžiais, kurių uždavinys bus nurodyti filosofijos ir mokslo santykio įvairavimą.

Apsvarstę mokslo priklausomumą nuo filosofijos fizikoje ar chemijoje, galime padaryti bendrą išvadą, kad šie mokslai jokios filosofijos ar pasaulėžiūros nesuponuoja. Kokios bebūtų chemiko ar fiziko filosofinės pažiūros, jų poveikis moksliniame darbe nega- li atsispindėti, kadangi šios sritys jokio nusistatymo filosofiniu objektu atžvilgiu neimplikuoja.

6 JUOZAS L. NAVICKAS 4+

Tačiau kituose moksluose, kaip biologijoje, biochemijoje ar zoologijoje, mokslininko filosofinės pažiūros tam tikrą įtaką visuo- met gali padaryti. Žinoma, mes čia nekalbame apie filosofijos įtaką paskiruose tyrimuose ar hipoteziu konstrukcijoje, bet apie principini gyvu būtybiu įvertinimą ir spręsmus evoliucijos teorijoje, kurie atspindi tam tikrus įsitikinimus filosofinės problematikos atžvilgiu.

Nemaža filosofijos įtaka pasireiškia ir istoriko darbuose. Yra aišku, kad materialistas istoriją rašys vienaip, o nematerialistas — kitaip, personalistas duos vienokią interpretaciją, kolektyvistas — kitokią. Net ir Rankes istorijos interpretacija, pasiremianti principu wie das denn eigentlich gewesen, suponuoja, kad ir nesu- formuluotas pažiūras filosofinių problemų atžvilgiu.

Pagaliau, dar tampresnį filosofijos ir mokslo santyki randame moderniose disciplinose, kaip psichologijoje, psichiatrijoje ar socio- logijoje. Psichologas su materialistine pasaulėžiūra vargu supras skirtumą tarp paprastos inhibicijos ir etinio reikalavimo. Mate- rialistinės orientacijos psichiatras tikrai nebus pasirengęs pripa- žinti skirtumą tarp kaltės komplekso ir moralinio atgailos akto. Iš čia seka, kad filosofinis tikrovės pažinimas yra būtina sąlyga vaisingiems tyrimams šiose srityse.

Pabaigai norėčiau suminėti dar vieną faktą, kuris savo pras- mingumu galėtu sužadinti mokslininko susidomėjimą materia- lizmu.

Neretai pasitaiko, kad materializmas ateina prisidengęs scien- tizmo skraiste ir prisiplakęs prie griežtuju ir gamtos mokslų, atlieka ju pervertinimo darbą. Pagarba mokslo vertei yra geras dalykas, bet kai šis įvertinimas virsta besąlyginiu, jis tuomet veda į scien- tizmą. Kitaip sakant, kai mokslo pervertintojas pradeda tvirtinti, kad vienintelė tikrovė yra tik tai, ką nagrinėja gamtos mokslai, scientizmo ir materializmo teorijos susijungia, skelbdamos dalykus, kuriu net pats mokslas negali patvirtinti. William Luijpeno žo- džiais, «scientizmas yra materialistinė teorija, nes, išskyrus medžia- ginius daiktus, kuriuos tyrinėja gamtos mokslai, scientizmo šali- ninkui daugiau niekas neegzistuoja » *.

Iškėlę teologijos, filosofijos ir paskiruju mokslu pokalbio su materializmu reikalingumą, norėtume dabar sustoti prie vieno specialaus klausimo, kurio analizė mums leistu šiame pokalbyje aktyviai dalyvauti. Tam reikalui renkamės vertybių ir jų prasmės problemą, kuri materializme yra netinkamai iškelta ir išspręsta.

* W. A. LurseEN, Ezisientiai Phenomenology, Pittsburghas, 1960, 15-16 psl.

52 VERTYBIU PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAZDOJE 7

Turėdami autentiškų patirčių vertybiu srityje ir matydami, kad vertybė ir medžiaga tikrovėje nevisuomet sutampa, negalime sakyti medžiagą esant vieninteliu tikrovės elementu. Todėl norė- tume su atsidėjimu pasitikrinti, ar šiu dienu materializmo teo- rijoje tikrai nėra vietos nei sąmonės aktams, kuriais vertybes pažistame, nei kokybinėms vertybėms, kurioms negalime priskirti bet koki medžiaginį pradą.

Kai metame žvilgsnį į mūsų pasirinktą klausimą, aiškiai suprantame, kad negalėsime jo atsakyti nei bendromis aptartimis, surinktomis iš įvairių šaltinių, nei paprastu ju sugretinimu. Ver- tybių prasmė materializmo akivaizdoje yra klausimas, kurį galime išrišti tik nuoseklios filosofinės analizės pastangomis. Priimdami šį reikalavimą, mes taip pat suprantame, kad tokia analizė supo- nuoja tam tikrą metodinę tvarką. Visai nesvajodami, kad mūsų pasirinkta tvarka yra vienintelė, išsamiausia ir nuosekliausia, manome, kad visu pirma turėtume surasti savo dialogui išeities tašką. Atrodo, kad pakankamai tvirtą tašką galime rasti verty- biu ir medžiagos priešfilosofiniame pažinime ir akivaizdume. Šį dalyką nušviesti bus mūsų pirmasis uždavinys.

Kadangi materializmas tikrovės ir jos vertybiškumo pagrindus randa medžiagoje, yra reikalinga nustatyti tikslią medžiagos sam- pratą, pasiteiraujant, ar šios doktrinos rėmuose yra kas nors ne- medžiagiško. Todėl antrasis svarstymas bus skirtas medžiagos sąvokai suprasti.

Sprendžiant vertybiu klausimą, gali susidaryti vaizdas, kad vertybiu mokslas yra nesujungtas su mokslu apie būti. Jau 1931 m. prof. Kuraitis savo Ontologijoje nusiskundė, kad « mokslas apie vertybes (yra) nesurišamas su mokslu apie realybę »*. Todėl tre- čioje skiltyje panagrinėsime būties ir vertybiu klausimą.

Patirtis aiškiai liudija, kad žmogaus valią pažadina ir moty- vuoja nebūtinai tie dalykai, kurie yra medžiaginiai, bet tie, kurie mums pasirodo svarbūs. Valia yra neabejinga tik svarbiems daly- kams. Svarbos sąvokai nušviesti ir ją sugretinti su medžiagos sąvoka bus ketvirtojo apsvarstymo uždavinys.

Nurodydami pagrįstą skirtumą tarp ontologiniu ir aksiologi- niu vertybių, galime iškelti materializmo rimčiausius trūkumus. Jei kartais ontologinėse vertybėse medžiaga yra konstitutyvinis elementas, tai aksiologinėse vertybėse medžiaga niekada tokio vaidmens neatlieka. Šiam klausimui panagrinėti skiriame penktąją vietą.

* P. KuRaiTis, Ontologija, Kaunas, 1931, 187 psl.

8 JUOZAS L. NAVICKAS 6*

1. Priešfilosofinis vertybiu ir medžiagos pažinimas. — Patiekda- mi savo klausytojams vertybiu klausimą, visiškai neapsiriksime pasakę, kad pradinė ir bendroji vertybės prasmė yra kiekvienam lengvai suvokiama. Kad vertybė yra prasmingas dalykas, kad ji daug reiškia ir pasako, tai yra beveik eilinis visu mūsų patyrimas ir išgyvenimas. Mat vertybė, kaip ir medžiaga, turi priešfilosofinį akivaizdumą, kuris iškyla kasdieninėje patirtyje.

Kai kasdieniniame gyvenime kalbame apie gėrį ar vertybes, tai geru ar vertingu vadiname tokį daiktą, kuris mums patinka, kuris yra kokiam reikalui naudingas, kuris atlieka jam skirtą uždavinį. Todėl ir sakome: čia geras gėrimas, ten geras laikrodis, mokslas yra geras dalykas, kultūra yra vertingas veiksnys. Šioje kasdieninėje, pradinėje vertybių pažinimo plotmėje ir su materia- listais lengvai susikalbėsime, nes jie taip pat pripažįsta, kad yra gerų gėrimu, kad laikrodžiai turi savo vertę, kad mokslas ir kul- tūra yra svarbūs dalykai.

Labai panašios sąlygos supa ir medžiagos terminą. Kasdie- ninėje kalboje šis žodis reiškia kūnus, objektus, dalykus, kuriuos patiriame tiesioginiu būdu. Dažnai medžiagos terminu nurodome ir tas daiktu ypatybes, kurias pojūčiais betarpiškai pažįstame. Žinoma, kasdieninio sąmoningumo plotmėje niekam nė į galvą neateina, kad medžiagos terminas galėtu išreikšti tiktai kūniško daikto dalį, tiktai tą elementą, kuris įeina į daikto sudėti.

Vertybiu ir medžiagos spontaniškasis pažinimas yra jų filo- sofinio pažinimo pradžia ir versmė. Kada natūralus ir sponta- niškas vertybiu ir medžiagos suvokimas atsitrenkia į gilesnio ir pagrindinesnio pažinimo interesą, kada šie dalykai savo svaigi- nančiu prasmingumu iššaukia kognityvini nerimą, tuomet verty- biu ir medžiagos klausimas su savo mislingumu atsiduria filosofinio tyrinėjimo plotmėje.

Pirmiausia pažiūrėkime, kokia yra materialistinės filosofijos medžiagos ir vertybiškumo samprata.

2. Materialistinė medžiagos sąvoka. — Pasiteiraudami apie medžiagos sampratą materializme, mes visai nė negalvojame teigti, kad materialistams medžiagoje slypi pagrindinė filosofijos problema. Modernieji materialistai savo darbą pradeda ne su medžiagiškumo ar vertybiškumo klausimu, bet su sąmonės ir medžiagos santykio problema. F. V. Konstantinovo redaguojama Filosofijos Enciklo- pedija aiškiai pažymi, kad «sąmonės ir medžiagos santykis yra pagrindinis filosofijos klausimas »5. Toje pat vietoje nurodoma,

* F. V. KoNSTANTINOV (redaktorius), Filosofjskaja Enciklopedija, Maskva, 1960, 483-b psl.

7 VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 9

kad sąmonės ir medžiagos santykis yra tas išeities taškas, nuo kurio priklauso visu filosofiniu klausimu išsprendimas *. Šitaip iškelto klausimo šviesoje pasisiūlo dvi pastabos. Pirma, verty- biškumo klausimo sprendimas yra įmanomas tik atsirėmus į są- monės ir medžiagos santykio išsprendimą. Kitaip sakant, verty- biu klausimas, kaip ir visi kiti filosofinio turinio klausimai, pri- klauso nuo tos problemos išrišimo, kurią materialistai laiko pa- grindine. Antra, ši modernaus materializmo iškelta problema yra tik skolinys iš F. Engelso veikalo Luduig Feuerbach und der Aus- gang der klassischen deutschen Philosophie, kur mąstymo ir būties santykis yra pavadintas didžiuoju filosofijos klausimu *.

Sąmonės ir medžiagos santykio klausimas vienaprasmiškumu nepasižymi. Tą puikiai suprato ir dialektinio materializmo atsto- vai, jį nušviesdami ir paaštrindami šalutiniais klausimais, pasko- lintais iš Engelso ir Lenino veikalu. Būtent, kas eina pirma : gamta (t.y. būtis, medžiaga) ar dvasia (t.y. protas, sąmonė, idėja) ? Ar medžiaga apsprendžia mąstymą, ar mąstymas yra apsprendžia- mas medžiagos? Jei kas manytu, kad sąmonės ir medžiagos san- tykis yra viena problema, o dvasios ir gamtos santykis — kita, labai klystu, nes materialistui šios skirtingos problemos visiškai sutampa.

Norėdami geriau isigilinti į materializmo medžiagos sampratą, pastatykime šiu dienų marksistams du klausimus: kaip ir kokio- mis savybėmis medžiaga yra aptariama ir koks ontologinis vaidmuo jai priskiriamas; antra, ar yra dalyku, kuriuose galėtume rasti objektyvu buvimą ir nemedžiagiškumą ?

Leninas, matydamas, kad medžiagos terminas neatlieka jokio aiškaus vaidmens empiriniuose moksluose, pasiryžo šią sąvoką aptarti epistemologiniu būdu, t.y., kaip objektyvią tikrovę, kurią pažįstame savo pojūčiais ?. Jis taip pat užakcentavo, kad realus medžiagos egzistavimas už sąmonės ribu yra jos pagrindinė sa- vybė 10,

Daugelis moderniųjų materialistu yra konservatyvūs ir ne- linkę į kritišką medžiagos sampratos persvarstymą. Pavyzdžiui,

? Ten pat. Labai panašiai ši problema formuluojama ir oficialiame mark- sistinės filosofijos vadovėlyje, Osnovi marksisekoi filosofui, Maskva, 1959, kurio gera santrauka randama J. M. BocHENSKI knygoje, Die dogmatischen Grundlagen der sowjetischen Philosophie, Dordrecht (Olandija), 1959.

5 Plg. F. ExazLS, Feuerbach und der Ausgang der klassischen deutschen Philosophie, Stuttgart, 1888, 15 psl.

? V. I. LENIN, Materializm i empiriokriticizm, žr. Sočinenija, Maskva, 41941, 254 psl.

10 Ten pat, 247 psl.

10 JUOZAS L. NAVICKAS 8*

I. D. Panckava, savo veikale Dialektinis materializmas, kuris pasi- rodė prieš kelerius metus, taip aptaria medžiagos esmę: «Medžiaga yra filosofinė kategorija, kuri nurodo objektyvios tikrovės egzis- tavimą nepriklausomai nuo žmogaus; mežiaga yra tai, kas vei- kia mūsų jutimo organus ir pagamina pojūtinį pažinimą. Ši me- džiagos aptartis nusako jos esminius bruožus: objektyvią egzisten- ciją ir sugebėjimą paveikti jutimo organus y V,

ios aptarties akivaizdoje norėtume iškelti tris dalykus. Pirma, marksistinė medžiagos aptartis implikuoja filosofini sensualizmą, nes pažinimas yra apribojamas tik jusline patirtimi. Šį materia- lizmo ryšį su sensualizmu pripažino ir pats Leninas, priimdamas A. Francko sensualizmo aptarti, paskelbtą Dictionnaire des sciences philosopkigues, kur sakoma, kad sensualizmas yra materializmas, kadangi pagal materialistus medžiaga ir kūnai yra vieninteliai objektai, kuriuos pojūčiai gali pažinti 12. Žinoma, šių dienu mate- rialistams tai nereiškia gryno empiricizmo ar pozityvizmo. Sovietų Filosofinė Enciklopedija griežtai pasisako prieš pozityvizmą ir «įrodymo principą », pripažindama, kad visi filosofinio turinio klau- simai būtu beprasmiški, jei pozityvistinis įrodymo principas ga- liotu filosofijoje. Todėl nusikreipdami nuo gryno pozityvizmo, jie skiria objektyvią vertę atotraukai ir abstrakčioms teorijoms B. Betgi visi pažinti dalykai pasilieka medžiagiški, ar jie būtu suvokti per jusles, ar atotraukos keliu, ar pagaliau, logiškai išvesti.

Antra, jei objektyvi egzistencija aptaria pagrindinę medžia- gos savybę, tai tokia pozicija ne tik kad nieko nepasako apie medžia- gos esmę, bet ir neprieštarauja nei objektyviam idealizmui, nei jokiai realistinei filosofijai. "Todėl ir nenuostabu, kad Filosofinės Enciklopedijos bendradarbiai pamažu pradeda suprasti, kad apsi- sprendimas už medžiagos objektyvią egzistenciją nepakankamai aiškiai charakterizuoja materialistinę poziciją '.

Trečia, aprėždami žinojimą pojūtinio pažinimo ribomis, mate- rialistai niekuomet nesiims įrodinėti tų dalyku buvimo, kurie juslėmis yra nepasiekiami. Tiesa, juslinis pažinimas gali būti suintensyvintas, praplėstas ir padidintas. Pavyzdžiui, nors elektro- magnetinis laukas juslėmis betarpiškai yra neprieinamas, jo medžia- giškumas gali būti susektas metodais, kurie praplečia juslinio pažinimo akiratį ir pojūčius patobulina. Miūller-Markus labai

"I. D. PaNcKAva, Dialektičeskij materializm, Maskva, "1958, 133 psl.

B2V.1. LEniN, Materializm i empiriokriticizm, žr. Sočinenija, Maskva, *1941, 118 psl.

5 Filosofskaja enciklopedija, 242-a psl.

M Ten pat, 210-a psl.

9* VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 11

teisingai pastebi, kad materialistams pirmiausia rūpi įrodyti dalyko medžiagiškumą, kadangi tas medžiagiškumas patvirtina dalyko buvimą 5. Tačiau toks įsitikinimas remiasi supozicija, kad medžia- ga yra pirmesnė ir pagrindinesnė negu buvimas, kad medžiaga teikia egzistenciją, o ne atvirkščiai. Ir čia seka, kad tik medžiaga yra vertybiškumo pagrindas. Todėl ir nesistebime, kad G. F. Aleksan- drovas ir kiti marksistai domisi tik medžiagine vertybe, tik prekės verte, pavadindami ją «socialine reliacija, kuri iškyla gamybos vyksme ir pasireiškia mainu vyksmo metu»! Bet ir tokia ver- tybės aptartis vargu yra juslinio pažinimo padarinys. Todėl pa- mėginkime dar kartą sustoti prie sąmonės ir medžiagos problemos, atkreipdami didesnį dėmesi į sąmonės terminą. Toks svarstymas turėtu atsakyti į mūsų antrąjį klausimą, ar yra materializme da-

lykų, kuriuos negalime suvesti į medžiagos kategoriją.

Dabarties dialektinio materializmo atstovai, norėdami išsi- laisvinti iš grubaus materializmo ir pasiekti vakarų filosofijos aukš- tumas, deda rimtas pastangas patobulinti savo pažiūras sąmonės ir jos aktu prigimties klausimu. Šiuos mąstytojus, kurie persvarsto sąmonės esmę, galime suskirstyti į tris grupes.

Pirmai grupei priklauso visi tie materialistai, kurie gina są- monės aktų medžiagiškumą, iškeldami taip vadinamą epistemo- loginę distinkciją, kurios šviesoje minėti aktai įgyja idealinį cha- rakterį. Kitaip sakant, sąmonė ir jos aktai priklauso idealinei sričiai, kadangi jie subjektyviu ir mentaliniu įvaizdžiu išreiškia tai, kas egzistuoja už sąmonės ribų. Tačiau šios krypties atsto- vams sąmonės ir medžiagos skirtumas yra ne absoliutus bet relia- tyvus!7. Šiai grupei priklauso N.V. Medvedev, N.B. Mitin, A. G. Spirkin ir B. Bykovski.

Antrąją grupę sudaro tie filosofai, kurie teigia, kad sąmonė ir jos aktai yra nemedžiagiški nei epistemologiniu, nei ontologiniu požiūriais (nei pažinimo, nei tikrovės atžvilgiais). F. I. Georgiev isitikinimu, sąmonės aktai yra idealinės prigimties, neatsižvelgiant į tai, ar juos nagrinėsime santykyje su smegenimis, ar su medžia-

5 S. MūLLER-MaRkus, Einstein und die Sowjetphilosophie, Dordrecht (Olandija), 1960, 372 psl.

5 G. F. ALEKSANDROV (redaktorius), Dialektičeskij materializm, Maskva, 1953, 390 psl.

V Plg. A. G. SPIRKIN, «Soznanies, Bolšaja Soveckaja Enciklopedija, 39 t. 1956, 658-b psl.; N. V. MEpvEDEv, X voprosu ob otrazatelnoj rabote mozva, žr. Voprosy filosofu, 6, 1960; M. B. MiTiN, Dialektičeskij, istoričeskij materializm, Maskva, 1933: B. ByxKkovskI, Očerk filosofu dialektičeskago materializma, Maskva, 1930.

12 JUOZAS L. NAVICKAS 10*

gine tikrove!š. Panašiu požiūriu laikosi ir V. N. Kolbanovski, teigdamas, kad sąmonė ir jos aktai i medžiagos sąvoką neieina 1?.

Trečiosios grupės atstovai mano, kad sąmonės medžiagiškumo ir nemedžiagiškumo dilema yra išvengiama. Šios srovės pradinin- kas, Rytu Berlyno universiteto prof. G. Klaus, savo veikale Jesui- ten, Gott, Malterie skelbia, kad sąmonė yra ne medžiaga, bet medžia- gos ypatybės ypatybė *9. Jo supratimu, medžiagos ypatybės ypa- tybė nėra būtinai paties medžiaginio daikto ypatybė. Klausas teigia, kad šio dalyko, girdi, net Aristotelis tinkamai nesuprato. Panagrinėkime, sako jis, sieninįi laikrodi ir jo ypatybes. "Tikrai niekas negali paneigti, kad laikrodžio švytuoklė turi judėjimo ypa- tybę. Bet analizuodami judėjimo savybę, pastebėsime, kad tas judėjimas yra perijodiškas, vadinasi, turis perijodiškumo ypatybę. Prof. Klausas mano, kad niekas neturi pagrindo sakyti, kad pati švytuoklė yra perijodiška. Tai kaip tik ir parodo, kad daikto savy- bės savybė nėra to paties daikto savybė. Nors ir pripažįstame, kad šie išvedžiojimai yra įdomūs ir naujoviški, tačiau nelabai norime tikėti, kad jie išveda Klauso svarstymus iš medžiagos ir nemedžiagos dilemos. Beje, jis ir pats pripažįsta, kad medžiaga vis tik yra galutinis sąmonės pagrindas ?!.

Iš tiesų, materializmui, sąmonės klausimą sprendžiant, lieka tik dvi išeitys, būtent, sąmonė yra arba medžiagiška arba nemedžia- giška. Tie, kurie sako, kad sąmonė yra medžiagiška, negali išvengti grubaus materializmo, paneigiančio būties esminę įvairybę. To- kioje teorijoje, ne tik vertybiu pažinimas, bet ir pačios vertybės turi turėti medžiaginę prigimtį. Atrodo, kad ir pats sąmonės ir medžiagos klausimas vargiai turi gilesnę prasmę. Tie, kurie mano, kad sąmonė nėra medžiagiška, stovi prieš neišsprendžiamą klau- simą: kokiu būdu medžiaga gali turėti nemedžiaginių savybių ? Pagrindinis materialistinės metafizikos principas jiems neleidžia sutikti su Aristotelio įžvalga, kad iš nemedžiaginiu daikto apraiškų galima nustatyi ir paties daikto reliatyvu nemedžiagiškumą.

Pereikime dabar prie naujo klausimo; apsvarstykime būties ir vertybiu santykį.

8. Būlies ir vertybiu santykis. — Sovietu Filosofijos Enciklo- pedija, nagrinėdama būties sąvoką istorijos perspektyvoje, randa,

18 F. I. GEoRcIEv, V. I. Lenin o vzaimootnošenii psikičeskogo i fiziolo- gičeskogo, Naučnye dokladi vysšej školi. Filosofskie nauki, Maskva, I t., 1950, 22-23 psl.

19 V. N. KoLBaNOVSKI, « Pravil'no li utverždat, čto soznanie mato- rialno ?+ žr. Voprosy filosofit, 4, 1954, 236 psl.

22 G. Knaus, Jesuiten, Gott, Materie, Berlynas, 21958, 356-357 psl.

21 Ten pat.

11* VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 13

kad šiam terminui galima priskirti apie dešimti skirtingu prasmių, kuriu viena išreiškia ir materializmo pažiūras. Kadangi materia- listams būtis be medžiagos negali egzistuoti, ontologini primatą jie pripažista tik medžiagai. Iš čia seka, kad būtis yra nelygstamas medžiagos buvimas (Suščestvovanie)?*. Išskyrus čekoslovakų filosofą F. Cizek, visiems dabarties materialistams būties sąvoka yra siauresnė negu medžiagos sąvoka. Medžiagiškumas jiems yra pirmesnis už buvimą, todėl būti visuomet reiškia būti medžiagišku. Kitaip sakant, medžiagiškumas yra ne tik buvimo sąlyga, bet ir buvimo versmė. Renė Le Senne žodžiais, materialistai sutotalina medžiagą ir tuo pačiu nutotalina tikrovę. Iš tikruju, ne medžia- giškumas, o buvimas yra pagrindinė kiekvieno daikto žymė. Bet kaip tik dėl to egzistencijoje mes randame ne tik svarbiausią ti- krovės bruožą, bet ir jos esminį vertybiškumą. (Medžiaga daly- vauja buvime, o ne atvirkščiai).

Kad būtis yra gera ir vertinga, tai jau sena filosofinė tiesa. Žinoma, daugeliui atrodo nesąmonė kalbėti apie tai, kad kievienas daiktas yra geras savyje. Tačiau, norėdami tiksliai išreikšti kla- sikinės filosofijos pažiūras, turime sakyti, kad pagrindinis daiktu vertybiškumas slypi ju egzistencijoje. Vertybės prasmė nebus pilnai suprasta, jei jos pirmiausia ieškosime medžiagiškume, o ne buvime. Iš tiesų, gėrio prasmė yra iausta ne medžiagos, bet bu- vimo principe. Todėl ir teigiame, kad vertybė turi tą pati pagrin- dinumą kaip ir būtis. Egzistencija yra principinė daikto buvimo ir jo vertybiškumo sąlyga. Žinoma, su materialistais turime sutikti, kad visi medžiaginiai daiktai turi savo reikšmę ir vertę, tačiau šis vertybiškumas yra nei vienintelis, nei absoliutus.

4. Svarbos sąvoka. — Norėdami parodyti, kad medžiagos ir vertybių sąvokos nesutampa, kad medžiaga nėra besąlyginis gėrio principas, pirmiausiai turime įsigilinti į svarbos prasmę. Prie šio klausimo norėčiau prieiti per konkretaus pavyzdžio analizę.

Prileiskime, kad, apsilankę pas gerą bičiulį, patiriame tris staigmenas: jis mus pagiria, padovanoja foto aparatą, ir grą- žina pamirštą skolą. Nežiūrint i tai, kad mes, gal būt, šio pag y- rimo nesame pilnai užsitarnavę ir sąmoningai nenorėjome užsi- tarnauti, tačiau šiam draugo žodžiui negalime likti visiškai abe- jingi. Tas pagyrimas pasireiškia mumyse kaip reikšmingas, ma- lonus, patenkinantis ir svarbus dalykas. Iš tiesų, jis yra mums daug malonesnis negu to paties asmens pastaba apie dalykus, kurie mums ypatingos reikšmės neturi. Tačiau gerai įsigilinę į šio akto

22 Filosofskaja Enciklopedija, 209-b psl.

14 JUOZAS L. NAVICKAS 12*

esmę, pastebėsime, kad pagyrime slypi tik reliatyvi svarba. Pagy- rimo svarba priklauso nuo jo santykio su malonumu. Kaip dau- gelis kitu dalyku, taip ir pagyrimas yra svarbus tik todėl, kad jis gali iššaukti malonumą. Atkirstas nuo malonumo, pagyrimas pra- randa savo svarbą ir atsiduria indiferentiškumo plotmėje. Šitaip suprastas reliatyvusis gėris visiškai neimplikuoja medžiagiškumo klausimo, kadangi jis yra svarbus tik tiek, kiek jis mums malonus ir patenkinantis. Kitaip sakant, tokia dalyko svarba išplaukia ne iš jo autonomiškos egzistencijos, bet iš santykio su malo- numu.

Dabar sustokime prie patirtos antrosios staignemos. Sakėme, kad mūsu bičiulis padovanojo mums foto aparatą, kuris yra tikrai naudingas ir reikalingas daiktas. Kasdieninėje kalboje toki da- lyką dažnai pavadiname vertinga dovana, svarbia priemone ir t.t. Tačiau iš tikrųjų čia mes turime reikalą su naudingąja gėrybe ar utilitariniu gėriu. Naudingasis gėris reiškia ne ką kitą kaip daikto tinkamumą tam tikram tikslui pasiekti. Žinoma, naudingumas turi dar ir kitą prasmę. Mat dažnai daiktas yra vadinamas nau- dingu dėl to, kad jis pasitarnauja ne vienam, bet keliems tikslams. Šios rūšies naudingumas išreiškia priemonės potencialumą keliu skirtingu uždavinių atžvilgiu. Taip pat naudos terminu galime atžymėti visus žmogui būtinus dalykus. Pastogė, rūbai, maistas, sveikata yra naudingos gėrybės dėl savo nepaprasto būtinumo žmogaus gyvenime. Iš šiu trumpu pastabų galime matyti, kad naudingumas yra tik priemonė įvairiems tikslams atsiekti. Man nereikia nė sakyti, kad žmogus pirma renkasi tikslus, o priemonė igyja savo svarbumą tik iš tikslo malonės.

Kai atsikreipiame i trečiąją staigmeną, kurios turinį sudaro mūsu draugo apsisprendimas grąžinti pamirštą skolą, negalime nepastebėti teisingumo vertybės. Skolos grąžinimas mums krinta į akis kaip realizuojantis kažką objektyvaus ir vertingo. Niekšiš- kumo pakurstyti, galime pagalvoti, kad asmuo, kuris grąžina pamirštą skolą, elgiasi kvailai. Tačiau tinkamo nusiteikimo būse- noje, šį teisingumo aktą įvertinsime kaip nepaprastai prasmingą, reikšmingą ir vertingą dalyką. Neatsižvelgiant į tai, kad grąžinti pinigai yra mums naudinga gėrybė, mes aiškiai suvokiame, kad teisingumo svarba nepriklauso nei nuo naudos, kurią laimėjome, nei nuo mūsų susižavėjimo. Teisingumas yra objektyviai svarbus dalykas, turįs vertę savyje, ir ši vertė visiškai nepriklauso nuo tu padarinių, kuriuos ji mumyse iššaukia. Vertybei reikšmę duodame ne mes patys, nes vertybės pažinimas nėra jos sukūrimas, o tik atskleidimas įžvelgimo aktu. Reikėtu taip pat įsidėmėti, kad aktai,

13* VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 15

kuriais vertybes pažįstame, skiriasi nuo tu, kuriais vertybes išgy- vename arba joms atsakome *.

Vadinasi, randame tris svarbos rūšis: reliatyvinė svarba yra esmiškai surišta su malonumu, kuris atlieka apsprendžiančio fakto- riaus vaidmenį. Kaip tik dėl to, šios rūšies svarbą galime pava- dinti malonumo gėrybe. Antroji svarbos rūšis išplaukia iš daikto naudingumo. Dalykas, turis tinkamos priemonės charakterį, yra naudingasis gėris arba utilitarinė gėrybė. Trečioji svarbos rūšis aptaria daikto autonomišką vertybiškumą. Kitaip sakant, objekty- viai svarbus dalykas turi vertę savyje ir todėl nusipelno tikros vertybės vardo.

5. Ontologinės ir aksiologinės vertybės. —Schematiškai per- žvelgę svarbos sąvoką ir atpažinę malonumo gėrybes, utilitarines gėrybes ir tikrąsias vertybes, turime truputį nuodugniau panagri- nėti tikruju vertybiu sferą. Šioje sferoje galime atidengti vieną skirtumą, kuris turės lemiančios reikšmės mūsų pokalbyje su mate- rializmu. Pamėginkime tai nušviesti pačiu konkrečiausiu būdu.

Kuomet savo dėmesį atkreipiame į gyvą būtybę, mes tikriau- siai turime sutikti, kad šis gyvis yra svarbus savyje, ir kad jo vertė pralenkia bet kurio negyvo daikto vertę. Tačiau šią vertybę, kuri kažkaip sutampa su gyvosios būtybės substancine visuma, vargu galime prijungti prie tu vertingu dalyku, kurie tokio substan- cinio charakterio ir medžiaginio elemento savyje neturi. Laisvė, teisingumas, grožis, ištikimybė, draugiškumas yra nepaprastai svarbūs dalykai, kurie žmogaus dalyvavimą tikrovėje nušviečia ir įprasmina. Bet kaip tik dėl to turime skirti dviejų rūšių verty- bes: vienas vertybes pavadinsime ontologinėmis arba substanci- nėmis vertybėmis, kitas — aksiologinėmis arba kokybinėmis ver- tybėmis. Prie ontologiniu vertybiu priskiriame visus medžiagi- nius daiktus, augalus, gyvulius ir žmogų. Tuo tarpu prie aksiolo- giniu vertybiu priskiriame kokybiniai skirtingas vertybių šeimas : etines, intelektualinės, estetines ir t.t.

Aksiologinės vertybės skiriasi nuo ontologinių vertybių tiek savo esme, tiek savo kokybe. Pirmasis skirtumas tarp aksiologi- niu ir ontologiniųu vertybių yra tas, kad visos aksiologinės vertybės turi savo priešybę, t.y. atitinkamą nevertybę. Meilės vertybė turi

23 Čia norėtume pastebėti, kad lietuviu filosofijoje šis reikšmingas skir- tumas tarp kognityvinių aktų ir intentionaliniu responsu niekada nebuvo tinkamai pabrėžtas ir paaiškintas. Šio skirtumo ypatingai pasigendame dr. A. BaLTINIO straipsnyje, Literatūros nusikalstamumas, pastabos dėl A. Maceinos «1 Laiškų rašytojams » apie poeto būti ir kūrybą, žr. Aidai, 1951, 9 nr., 389-396 psl.

16 JUOZAS L. NAVICKAS 14*

neapykantos nevertybę, tiesos vertybė — netiesą, nusižeminimo vertybė — išdidumą ir t.t. Tuo tarpu ontologinė vertybė savo priešybės ar antitezės neturi. Nėra prasminga kalbėti apie nei- giamą ontologinę vertybę, nes mums suprantamas yra tik onto- loginės vertybės nebuvimas. Ontologinis arba substancinis never- tybiškumas, jei taip galime išsireikšti, neegzistuoja.

Antrasis skirtumas tarp ontologiniu ir aksiologinių vertybiu atsispindi ju santykyje su būtimi. Aksiologinė vertybė nėra tvirtai surišta su aktualia būtybe, kurioje ji pasireiškia. Tuo tarpu onto- loginė vertybė yra imanentinis, vidinis daikto tobulumas, neatski- riamai sujungtas su pačiu daiktu. Šį skirtumą galime truputi paryš- kinti sugretinę ontologinę žmogaus valios vertę su etine valios verte. Ontologinė valios vertė yra iausta pačioje valios galioje, esminėje jos perfekcijoje. Ši vertė yra pastovi; ji yra nepadidi- nama ir nesumažinama. Tačiau kokybinė ar etinė valios vertė gali menkėti ar augti. Etinė valios vertė kažkaip atsiskiria nuo valios substancinio tobulumo ir akivaizdžiai išsako savo kokybę. Doras žmogus ir nusikaltėlis turi tą pačią ontologinę asmens ir valios vertę, bet ju moralinė valios vertė yra priešginybės san- tykyje *!.

Trečiasis skirtumas tarp ontologinių ir aksiologinių vertybių išryškėja ju santykyje su medžiaga. Visos baigtinės būtybės, kurias patiriame tiesioginiu būdu, savo struktūroje turi medžiagos elementą. Kadangi medžiaga įeina į daikto substancinę sąrangą, tai ji taip pat ieina ir į daikto vertybiškumą. Ontologinės vertės vidinis (imanentinis) charakteris mums neleidžia šią vertę atskirti nuo pačios būtybės. Mūsų sąvoka, kuri išreiškia paskirą būtį, išreiškia taip pat ir jos vertybę. Jei medžiaga įeina į šios būties sudėtį ir ten atlieka tam tikrą vaidmenį, tai jos buvimas ir vaidmuo atitinkamai apsprendžia ir daikto vertę. Tačiau visai kitaip yra aksiologiniu vertybių srityje. Isigilinę į šių vertybių prigimtį, nepastebėsime jose jokio medžiagiškumo ar daiktiškumo. Nega- lime prileisti, kad kokybinių vertybiu nemedžiagiškumas yra mūsu neapsižiūrėjimo padarinys. Priešingai, šios vertybės yra per daug prasmingos, per daug akivaizdžios, per daug reikšmingos, per daug itakingos, kad galėtume rimtai abejoti ju vieninteliškumu ir veržtis i materializmo akligatvį. Kuomet žavimės asmens duosnu-

*4 Žmogus negali pakeisti ar patobulinti savo ontologinės, substancinės vertės, nes ši vertė yra pastoviai suaugusi su žmogaus natūralia būtimi. Tačiau realizuodamas aksiologines vertybes, žmogus kopia i naują tikrovės rangą. Todėl substancinės ir aksiologinės vertybės labai prasmingai pa- grindžia skirtumą tarp asmens ir asmenybės. Iš čia seka, kad aksio- loginė vertybė yra asmenybės sąlyga ir ugdytoja.

15* VERTYBIU PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAZDOJE 17

mu, kuomet kalbame apie savo atsakomybę tiesai, kuomet bran- giname laisvę, kuomet giriame groži, kuomet stebimės išmintimi, mes žinome, kad stovime ne prieš iliuzijas, bet prieš besąlyginės svarbos dalykus ir autentiškos rūšies realybes.

Mes aiškiai suprantame, kad taip suprastoms vertybėms mate- rializme nėra vietos. Mes ypatingai apgailime, kad ši filosofija yra bejėgė prieš redukcijos metodą, kuris teisingumą paverčia paprastu legalizmu, meilę — sublimuotu lytiniu geismu, draugystę — Socialiniu instinktu, o etines vertybes suveda į kompleksų sąvokas.

Bet kaip tik dėl to, mes norėtume pabrėžti aksiologiniu ver- tybiu vieninteliškumą ir autentiškumą. Atkirsdami daiktus nuo jiems priklausomos vertės ir nepripažindami kokybinėms verty- bėms ju nemedžiagiškumo, mes tikrovę nuprasmintumėm, neleisda- mi jai būti tokiai, kokia ji iš tikrųjų yra. Niekas taip gerai nenu- šviečia tikrovės, niekas taip iškalbiai neliudija apie žmogaus dva- sinę prigimtį ir Būties Pagrindą kaip kokybinės vertybės. Todėl ir nesuabejojame, kad kokybiniu vertybių klausimo išsprendimas gali tvirtai ir racionaliai pagrįsti žmogaus pagrindinį apsisprendimą gyvenimo ir visos tikrovės atžvilgiu.

BIBLIOGRAFIJA

Veikalai, kurie buvo cituoti straipsnio išnašose, į šią bibliografiją nėra įtraukti.

ALEXANDER, S., Beauty and other Forms of Value, Londonas, 1933.

BLAKELEY, T. J., Soviet Scholasticism, Dordrecht (Olandija), 1961.

BaicaTMAN, E. S., Persons and Values, Bostonas, 1952.

BukHAREN, N., Historical Materialism, New Yorkas, 1924.

CaREw-HuwT, R. N., Maraism: Past and Present, New Yorkas, 1954.

Davar, RocER, La valeur morale, Paryžius, 1951.

DE VaRiIES, J. Die Erkenntnistheorie des dialektischen Materialismus, Miūn- chenas, 1958.

DoNpEvxwNE, A., Dieu et le matėrialisme contemporain, Essai sur Dieu, Vhomme ei Vunivers, Paryžius, 1957.

DaiEscu, H., Die Uberwindung des Materialismus, Zūrichas, 1935.

Ducasse, C.J., Nature, Mind and Death, La SŠalle, Ill., 1951.

EasTMAN, M., Marxism: Is it Science? New Yorkas, 1940.

EaroN, H. O., The Austrian Philosophy of Values, Norman, 1930.

Evans, D. L., The Status of Values in new Realism, Columbus, 1923.

FEicL, H., The « Mental» and the « Physical », Minneapolis, 1958.

FLEIscHER, H., On Categories in Soviet Philosophy - A Survey, Dordrecht (Olandija), 1961.

FRIEDMAN, B. B., Foundations of the Measurementof Values, New Yorkas, 1946.

GuURIAN, W., Rise and Decline of Marzism, New Yorkas, 1938,

GuUTENWENGER, E., Wertphilosophie mit besonderer Beriūcksichtigung des etischen Weries, Innsbruck, 1952.

18 JUOZAS L. NAVICKAS 16*

HasIB SaiD, W., The Unigueness and Intelligibility of Value, Ann Arbor, 1951.

HaLpa, J.S., Mechanism, Life and Personality, Londonas, 1921.

Hari, E. W., What is Value? Londonas, 1952.

Hakixo, T.L., Die Maiterialisierung des Geistes, Berlynas, 1919.

HaRTMANN, N., Ethics, trans. by S. Coit, Londonas, 1932.

HrezsseEx, J., Werilehre, Mūnchenas, 1948.

Hzxoz, J. E., Wert. Erfurt. 1926.

Hriovm, M., From Mara to Lenin, New Yorkas, 1938.

JaspkRS, Kan, The Perennial Scope of Philosophy, New Yorkas, 1949.

JuRY, G.S., Value and Ethical Objectivity, Londonas, 1935.

KaurTsky, K., Ethics and the Materialistic Conception of History, Chicaga, 1918.

KrecskEMETI, P., Meaning, Communicatien, and Value, Chicaga, 1952.

KukTz, P. W., The Problems of Value Theory, New Yorkas, 1952.

Laiko, J., The Idea of Value, Cambridge, 1929.

LamoNT, W. D., The Value Judgemeni, Edinburgh, 1955.

Lance, F. A., History of Materialism, New Yorkas, 1925.

LzPLEv, R., Verifiability of Value, New Yorkas, 1944.

Lewis, C. I., Analysis of Knowledge and Valuation, La Salle, Ill., 1947.

LoBkowicz, N., Die tschechoslowakische Philosophie seit 1945, Dordrecht (Olandija), 1961.

LE Box, G., The Evolution of Matter, New Yorkas, 1914.

Lz SENNE, R., Introduction d la philosophie, Paryžius, 1938.

Lukacs, G., Geschichte und Klassenbewusstsein, Berlynas, 1923.

McCaRackEN, D. J., Thinking and Valuing, Londonas, 1950.

MERLEAU-PoNTY, M., Phėnomėnologie de la perception, Paryžius, 1945,

MazssER, A., Deutsche Wertphilosophie der Gegenwart, Leipcigas, 1926.

MornERSILL, M. H., The Value of a Human Being, Indianapolis, 1955.

MukERJEE, R., The Social Structure of Values, Londonas, 1949.

NaviuLE. P., Matėrialisme et dialectigue, Paryžius, 1946.

OsBoRwNE, H., Foundations of the Philosophy of Value, Cambridge, 1933.

PaRKER, D. H., The Philosophy of Value, Ann Arbor, 1957.

PrekxHANOV. G., In Dejense oj Materialism, Londonas, 1947.

Rem, J.R., A Theory of Value, New Yorkas, 1938.

RiNTELEN, F. J., Der Wertgedanke in der EHuropūischen Geistesentwicklung, Halle, 1932.

RoussEas, S. W., An Inguiry into the Logical and Empirical Foundations of the Subjective Theory of Value, Ann Arbor, 1954.

RuvER, R., Philosophie de la valeur, Paryžius, 1952.

ScarLER, M., Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, Bern, *1954.

SoMMERVILLE, J., Soviet Philosophy, New Yorkas, 1946.

SREENIVASA IyxENGAR, K. R., Metaphysics of Value, Mysore, 1942.

TaEkIMER, W., Der Marxismus, Bern, 1950.

voN HrrDEBRAND, D., Christian Ethics, New Yorkas, 1953.

WaRD, L., Values and Reality, New Yorkas, 1935.

WeTTER, G. A., Dialectical Materialism, New Yorkas, 1958.

Wispow, J., Problems of Mind and Matter, New Yorkas, 1934.

Juozas L. Navickas

Boston College Chestnut Hill, Mass., J. A. V.

MATERIALISM AND THE SIGNIFICANCE OF VALUES by Prof. Dr. Juozas L. NavioKAS

Summary

Introduction. The principal objective of this Convention is to establish an intellectual dialogue with materialism, to acguire a pro- found knowledge of materialistic doctrine, and to determine its inadegua- cies. The specific aspect of this problem singled out for detailed exa- mination is the relation which obtains between materialistic theory and the demonstration of immaterial values. Since nothing in recent thought approaches the confidence with which the materialists announced their radical rejection of immaterial values, it is necessarv to conduct a Te-examination of this claim objectively and methodically.

1. The pre-philosophical knowledge of values and matter. The starting point of the present analysis is found in the pre-philosophical intelligibility of values and material beings, for the mind advances cognitively by a constant revitalization of naive experience. Common sense conscientiousness itself never aspires to universally valid understan- ding. On the other hand, philosophy cannot disclose anything which is not present in man's non-philosophical experience. The intellect begins to read the inner character of values and matter through an authentic insight that is nourished by direct experience.

2. The materialistic notion of matter. The central guestion of the materialistic philosophy is neither matter nor value, but the relation of consciousness to matter. "Therefore this problem constitutes the starting point for the solution of all other philosophical guestions, ineluding being and value. One group of materialists (Bykovski, Med- vedev, Mitin, Spirkin) hold that consciousness and conscious acts must be considered as material. To these thinkers the guestion as to the immateriality of values is hardly significant. The second group (Cizek, Georgiev, Kolbanovski), relying on the phenomenological analysis, defends the ideal character of consciousness. This view would be bound, logically, to lead to the acceptance of ideal, immaterial values, but the initial materialistic principle imposed upon the philosophical enter- prise compels it to enter the blind alley of materialism.

3. The relation between being and value. In materialism the no- tion of matter is coextensive with the notion of reality. Everything

20 JUOZAS L. NAVICKAS 18*

that exists is matter in one form or other, though matter itself cannot be defined as falling under any other class. However, it is preposterous to consider matter as a foundation of value. First of all, value should ge sought in being, without implying that the concept of being and the concept of value are identical. Value is real, and its significance must be as fundamental as being, while value and matter do not coincide.

4. The notion of worthk. Experience reveals that the notion of worth does not presuppose the notion of matter. There are three dif- ferent forms of worth: relational, utilitarian, and unconditional. "The relational worth possesses a character of goodness only insofar as it is satisfying for someone and not because it is material. Accordingly, the utilitarian worth does not refer to the materiality of the object but to its capacity to serve as means to an end. The unconditional worth is significant in itself, independently of any relation to the sub- jeet. The raison d'čtre of the unconditional value resides in the value iertf, i.e., in its intrinsic excellence.

5. Substantial and azxiological values. Among the conclusions that emerge from this paper, there is one on which the author intends to lay particular emphasis, namely, the distinction between substantial and axiological values. "The substantial value is realized by the very existence of the respective being. Since the substantial value is im- manent to the material being, it remains intrinsically or extrinsically dependent on matter. However, all axiological values present them- selves as something transcending their bearer, for they possess a signi- ficance of their own. An axiological value transcends the substantial value of man and the material element which is immanent to his sub- stantial structure.

Boston College Chesinut Hill, Mass.

LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS

Kova dėl savos spaudos, trukusi 40 metų, buvo lietuviu su- kilimas, atsirėmęs kultūrinėmis priemonėmis. Lietuviai siekė atgauti tai, kas buvo prarasta dviejuose politiniuose sukilimuose drauge su lenkais; būtent, kultūrinio veikimo laisvę.

Po pirmojo sukilimo (1830-1831), kaip žinoma, užslopintas Vilniaus universitetas ir sustabdytas Lietuvos statuto galiojimas. Po antrojo sukilimo (1863-1864) uždrausta lotyniškais rašmeni- mis spauda; pradėta uždarinėti vienuolynai, mokyklos, draugi- jos. Už abu sukilimus rusai kirto smūgį Lietuvos kultūriniam sava- rankumui, kiek jo buvo dar likę po paskutiniojo Lietuvos pada- lijimo (1795). Lietuva, anot vysk. Antano Baranausko, turėjo pasidaryti tamsi ir juoda.

Lietuviai čia nukentėjo daugiau negu lenkai, kurie tuos abu sukilimus užkūrė. Lenkijoje nedrausta spaudos ir apskritai nesi- griebta tokių griežtu rusinimo priemoniu kaip Lietuvoje. Čia tiktai Muravjovas buvo pradėjęs kiečiau slėgti lenkus kaip suki- limu kaltininkus. Tačiau naikinant Lietuvoje vadinamas ' lenkiškas rauges', drauge buvo nurauti ir ' lietuviški kviečiai'. Antai, uždarinėjant vienuolynus ir mokyklas, kur lenku itaka iš tikrųjų buvo stipri, nepalikta nė grynai lietuvišku parapinių mokyklu ir draugijų. Prisidengę kova su lenkybe, rusai gniuždė visa, kas buvo ir lietuviška, keisdami savais atitikmenimis — mokyklomis, organizacijomis, spauda ir net tikėjimu. Tuo būdu lietuviai buvo iššaukti pasipriešinimo kovai nuo pačių kultūros šaknų — nuo alfabeto. Raidė tapo kultūrinės ir religinės lietuvių kovos šūkiu.

Kova dėl raidės yra retas atvejis istorijoje. Gi tokio pobūdžio ir apimties, kokia pasitaikė lietuviu tautos netolimoje praeityje, yra bene vienintelė. Kai kam net atrodė buvusi neapdairi ir ne- išmintinga, nes pareikalavo nemaža auku ir kančios. Kas gi iš tikrųjų yra raidė, kad dėl jos būtu liejamas kraujas ?

Raidė yra sutartinis kalbos garso ženklas, rašmuo. Jis gali būti keičiamas, liekant pastoviam pačiam garsui; vadinasi, esmiš- kai su kalba nesulipęs. Kalbininkai dargi nurodo, kad jokia rašmenu sistema arba raidynas visai tobulai kalbos garsų neatvaiz-

22 SIMAS SUŽIEDĖLIS 2

duoja. Mokslo reikalam sudarinėjami sudėtingi fonetiniai raidy- nai, kad būtų lengviau ir tiksliau atžymėti skirtingus kalbos garsų atspalvius.

Praktikoje, deja, yra kitaip. Pritaikytas kuriai kalbai, raidy- nas ilgainiui darosi jai įprastas, savas ir taip jau lengvai nekaita- liojamas. Akis pripranta prie grafiško vaizdo: vos pažvelgus, tuojau suvokiama, kas parašyta. Pavyzdžiui, pripratus skaityti originalu rusišką tekstą, sunkiau darosi jį greitai suprasti transkri- buotą lotyniškai; ir priešingai —lietuviškas tekstas, perrašytas vadinamom rusiškom raidėm, atrodo keistas, nesavas. Tai, be abejo, įpratimo dalykas, bet įprotis kaip tik daro raidyną savą. Jis tampa kultūrine tautos tradicija ir skiriamąja žyme.

Lotynišku raidynu lietuviai skiriasi nuo rusų jau keletą šimtų metų. Pirmieji lietuviški spaudiniai yra žinomi iš XVI amžiaus pradžios. Rašytiniai galėjo būti ir anksčiau, priėmus Vakaru Bažnyčios krikštą, tačiau ligi šiol tikru duomenų tam neturime. Tėra senas lietuvių tautos apsisprendimas už vakarietišką kultūrą. Savo politika lietuviai buvo toli nusismelkę į rytus, bet kultūra šliejosi prie Vakaru Europos; net ir savo kilmę legendiniu būdu kildino iš romėnų. Čia turime būdingą reiškinį: valstybiniam raštui buvo plačiai vartojama bažnytinė slavų kalba, tačiau susla- vinto graikų alfabeto nebuvo bandyta taikyti lietuviu kalbai. Pasirinktas lotyniškas raidynas.

Mažvydo katekizmas (1547) rodo, kad buvo nusekta gotiškąja lotynų alfabeto forma ir kai kuriais vokiečių bei lenkų rašybiniais įpročiais. Pas tuos du vakariečius kaimynus ieškota atitikmenų lietuvių kalbos garsam, kuriu neturi lotynų kalba. Tasai Mažvydo raidynas kitu autoriu Mažoje ir Didžioje Lietuvoje buvo kaitalio- jamas ir tobulinamas. Spaudos draudimo metu jis nebuvo dar galutinai nusistojęs, tačiau pagrindas visą laiką išliko pastovus, lotyniškas.

Draudžiant lietuviam lotyniškus rašmenis, buvo griaujama mūsu tautoje įsigyvenusi tradicija. Tačiau ne čia būta esmės. Raidyno pakaita, nukreipta prieš tradiciją, ne tiktai yra galima, bet kartais kultūrinei pažangai būtina. Antai, vos prieš 40 metu arabiškas turku raštas buvo pakeistas lotyniškuoju. Konservaty- viam turkui musulmonui iš pradžių rodėsi nepriimtinas kaip ' krikš- čioniškas '. Tačiau ta reforma nekeitė nei tautybės nei tikėjimo. Pakeitimas iš tikruju buvo pažangus, reikalingas ir geras, o svar- biausia — atliktas savomis rankomis, nors ir naikino senąją rašto tradicją.

Rusu užmojis keisti lietuviu vartotą lotyniškąji raštą mums buvo visai svetimas ir atžangus. Buvo siekta išskirti lietuvius

28 LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 23

iš gausios kultūringų tautu šeimos ir Vakaru civilizacijos. Vakaru pasauly visur buvo vartojamas lotyniškas alfabetas; jis rodė daugelio tautų kultūrinį giminingumą. Tr patys rusai (jau bolše- viku valdymo laikais) buvo svarstę įsivesti lotyniškąjį raidyną. Rusų kalbininkas ir pedagogas A. M. Peškovskis tą reikalą karštai gynė viename mokytojų suvažiavime Maskvoje (1929). Jo žodžiais, ateitis priklausanti lotyniškam alfabetui, nes jis lengviausia išmokti. Tačiau po penkerių metu ta mintis griežtai atmesta oficialiu spau- doje pareiškimu (1934.II.3): rusu alfabetu sukurta per daug didžių kultūrinių vertybiu, kad proletariatas galėtu nuo jų atsi- sakyti ir orientuotis į Vakarus. Tuo argumentu pabrėžtas rusu kultūrinis uždarumas ir opozicija Vakaram.

Visiškai tas pats principas rusu slavofilų buvo skelbiamas spau- dos draudimo metu. Ir tada orientacija į Vakarus buvo smerkiama, ir anuomet Vakaru Europos kultūra buvo laikoma rusų tautai žalinga. Muravjovo biografo D. A. Kropotovo vadinamieji ' euro- pinės idėjos emisarai' buvo kaltinami, kad jie ardę moralinius ryšius su savo tėvyne, stokoję rusiškojo patriotizmo, nepaisę, kad jų tėvynė turinti savo tikėjimą, moralę, politiką ir istoriją *. Tai ano meto rusiškojo sustabarėjimo ideologija. Tiktai jos įtakoje grafas N. K. Imeretinskis, taip pat Muravjovo šlovintojas, ir galėjo tarti: « Rusija neprivalo leistis Europai traukiama už pava- džio, bet jį nukirsti»ž. Vadinasi, jei ir rusų užimtoje Lietuvoje būta ryšio su Vakarų Europa ir jos kultūra, tai ir jis turėjo būti nupiautas, kaip rusu tautai nepriimtinas.

Tokiu pagrindu atremtas lietuviško raidyno keitimas nebesi- siejo su kalbotyra. Kalbininkai galėjo į alfabeto reformą pažiū- rėti neutraliai. Rašmuo kaip kalbos garso ženklas nieku nedėtas, ar jis lotyniškas ar rusiškas (tikriau graikiškas). Rusiškąjį raidyną —toki, koki caras Petras Didysis įvedė XVIII amžiaus pradžioje, pasirėmęs senosios kirilicos kursyvu ir pavadinęs ' pilietiniu raštu * (graždanka), — tokį raidyną galima buvo pritaikyti lietuvių kalbai ir ilgainiui apsiprasti. Tačiau šia atmaina anuomet norėta lie- tuviam įdiegti grynai rusiškoji kultūra ir dvasia. Reformos galu- tinis tikslas buvo nebe filologinis, bet martirologinis, dabarties ter- minu tariant, genocidinis — kirvis, pridėtas prie lietuviu tautos šaknų. Užtat ne be pagrindo Lietuvos kaimo žmonės rusiškąją. graždanką buvo praminę ' kirvukais'. Jie turėjo prakirsti kelią greitesniam lietuvių tautos rusėjimui, kurio siekė Rusijos sosto politika.

1 D. A. KRoroTov, Žizn' grafa Murav'eva, Petrapilis, 1874, 224 psl. 2 N. IMERETINSKI, Graf Michail N. Murav'ev, Russkoje Obozrenie, III t., Maskva 1892. 570 psl.

24 SIMAS SUŽIEDĖLIS 4*

Rusu politiką Lietuvoje caro laikais atvirai apibūdino N. A. Miliutinas, atstovavęs carui Varšuvoje kaip Lenkijos karalystės (nuo 1815) sekretorius. Jis rašė Vilniaus generaliniam gubernato- riui M. N. Muravjovui (1865. VI. 15): « Mūsu raidės pribaigs tai, kas pradėta rusu kalaviju ».

Rusu kalavijas buvo užvaldęs jau visą Lietuvą. Ilgaamžė lietuviu tautos rungtis dėl vyravimo rytinėje Europoje pasibaigė Maskvos persvara ir okupacija. Lietuviam nebuvo atsilyginta tuo pačiu, kuo seikėjo laisva Lietuvos valstybė, kai supo Maskvą ir siekė Juoduju mariu. Tada lietuvio kalavijas raižė tiktai žemių sienas, bet nesismeigė į valdomu rusų nugarą: nekeitė jų tvarkos (starinos), nesmelkė kalbos nei religijos. Rusų kardo geležtės buvo kitokios, aštresnės: jos vertė iš pamatų senąją Lietuvos tvarką, išskuto iš žemėlapio ir Lietuvos vardą (1840). Lietuva pavadinta "Šiaurės Vakaru Kraštu' (Sievero-Zapadnyj Kraj), kas terodė geografinę poziciją Rusijos imperijoje, bet ne pavadinimą pavergto ir rusinamo krašto.

Rusinimą skatino ano meto tautinis imperializmas. Devy- nioliktasis amžius nebebuvo viduramžiai, kada vieno valdovo sostas jungė įvairias tautas, nesiekdamas prievarta ju lydinti. Anuomet valstybės buvo daugiau universalios; naujais laikais jos darėsi labiau nacionalios. Nacionalizmas vienom tautom at- nešė nepriklausomą gyvenimą, o kitom — didesni slėgimą ir nu- tautinimą. Ypač pavojinga pasidarė mažesnėm tautom gyventi didesniujų kaimynystėje ir valdžioje.

Mažoji Lietuva, pavyzdžiui, pakliuvusi vokiečių įtakon dar XIII amžiuje, imta sąmoningai vokietinti tiktai XVIII pradžioje. Lietuviu kalba visai išmesta iš mokyklu tais pačiais metais (1864), kai Didžioje Lietuvoje rusai uždraudė spaudą lotyniškais rašme- nimis. Abiejų didžiųjų kaimynų nutautinamoji politika buvo pa- mušta nacionaliniu egoizmu. Rusijos caras Aleksandras III pareiškė (1881.IV.25): «Mes negalime turėti kitos politikos, kaip tiktai grynai rusišką ir nacionalią ». Prūsijos imperijoje tuo pačiu metu grynai vokiška tautine politika vadovavosi ' geležinis ' kamcleris Bismarckas. Lietuviu tauta, įsiterpusi tarp vokiečių ir rusų, abiejų tu kaimynu buvo pasmerkta išnykti.

Rusų kėsinimąsi lietuvius visai numarinti taikliai apibūdino Muravjovo prisiminimu vokiškas vertimas3. Vertėjas savo įžan- goje rašo, kad Muravjovas žiauriom priemonėm siekė: išrauti istorinį krašto charakterį; sugniuždyti tautą, kurios individualios

* Der Dictator von Wilna, Leipcigas, 1883.

5* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 25

savybės, jo nuomone, kliudė Rusijos plėtrai; sunaikinti Vakarų Europos civilizaciją, nes tiktai ant jos griuvenuų tegali prasistiepti rusiškas valdymas. Įvykdžius tuos tris uždavinius, Lietuva turėjo virsti grynai rusišku ir pravoslavišku kraštu —"' tikrąja Rusija. '

Tokios imperialistinės užmačios, kad ir kaip keista, buvo laikomos Lietuvos atrusinimu. Dar carienė Kotryna II, teisinda- masi po paskutinio padalijimo dėl savo grobuoniško veiksmo, tvirtino, kad Lietuvos valstybė iš senu laikų esanti rusiška. Šį teigimą pasišovė moksliškai pagristi Petrapilio universiteto isto- rikas N. C. Ustrialovas, įrodinėjęs, kad visoje Lietuvos istorijoje rusų elementas buvęs pagrindinis *. Ta tezė toliau buvo vystoma kitu Rusijos istoriku. Lietuvos senoji valstybė imta vadinti dvi- lypiu Lietuvos-Rusijos vardu arba tiesiog Vakarine Rusija (Zapa- dnaja Rossija). Muravjovas, atsiustas i Vilniu sukilimo malšinti, pareiškė (1863.V.23), kad jis atvykęs i « Vakarų kraštą, kuris nuo amžiu yra Rusijos valdovu paveldėtas» ir dėl to, žiūrėdamas «daugumos jo pirmykščių gyventoju bei istorinės teisės », laikąs savo uždaviniu atstatyti «senas rusu ir pravoslavu teises, kokios yra buvusios praeityje »*. Tokiom istorinės tiesos iškraipom buvo teisinamos rusinimo priemonės, laikomos neišvengiamom grąžinti Lietuvą i ' pirmykštę jos padėti '.

Žymiai anksčiau tai buvo padaryta su Gudija, kuri ilgus amžius priklausė Lietuvos valstybei, bet kur slaviškas elementas iš tikruju vyravo. Čia rusinimo priemoniu nusigriebta tuojau po paskutiniu padalijimų (1793-1795), kai tiktai Gudija prijungta prie Rusijos. Dar Kotrynos II laikais Gudijos vietininkas Za- charas G. Černyšovas pasižymėjo kaip uolus ir griežtas rusintojas. N. Imeretinskis pasidžiaugia, kad gudus suliejo su rusais. Esą tokiu pačiu būdu « seniai būtų surusinta ir Lietuva, jei po 1831 m. sukilimo Muravjovą būtų skyrę Lietuvą tvarkyti » 6.

Prieš tą sukilimą Muravjovas buvo Mohilevo gubernatorius. Sukilimo metu dirbo P. A. Tolstojaus štabe, kuris vadovavo su- kilėlius malšinusiai rezervinei armijai (30. 000), o po sukilimo ėjo Gardino gubernatoriaus pareigas (1831-1835). Jau tuo metu Mura- vjovas siūlė carui Mikalojui I panaikinti Lietuvos statutą, kuris Lietuvoje svetimšaliam (atseit, ir rusam) draudė įsigyti žemės; uždaryti Vilniaus universitetą kaip sukilėlių lizdą; įvesti rusu kalbą visose įstaigose; pašalinti iš mokyklų katalikų kunigus,

* Žiūr. Ob oinošenii Litovskogo knjažestvo k Rossii, 1839.

5 N. CxLov, Sbornik rosporjaženii Murav'eva, Vilnius 1866, 126 ir sek. psl.

* N. IMERETINSKI, Graf Michail N. Muravev, Russkoje Obozrenie, III t., 557 psl.

26 SIMAS SUŽIEDĖLIS 6*

ypač vienuolius; uždrausti jiem mokyti vaikus net ir namie 7. Iš tu siūlymu tuo tarpu pasirinkti du: sustabdytas Lietuvos sta- tuto veikimas ir uždarytas Vilniaus universitetas. Lietuvos jau- nimui atimta galimybė aukštąji mokslą išeiti savam krašte. Net ir dvasinė kunigų akademija perkelta į Petrapilį (1842).

Petrapilyje būta susirūpinimo Lietuvos opia padėtimi vaka- riniame pakraštyje. Čia ji tebeskyrė Vokietiją nuo senosios Livo- nijos (Estijos, Latvijos), kur vokiečių kultūros įtaka tebebuvo stipri. Šiame Baltijos pamaryje dar buvo išlikusi vokiečių kalba įstaigose ir mokyklose, sena visuomeninė vokiečių santvarka ir žymi vo- kiečiu dvarininku galia. Rusija ne be pagrindo bijojo, kad sti- prėjanti Prūsijos imperija, su kuria dalijosi Lietuvą ir Lenkiją, nepakiltų ir nesimotu užimti viso Pabaltijo iki Rusijos sostinės Petrapilio. Užtat Lietuva skubiai buvo verčiama ' rusiška žeme *; joje buvo daromi taip pat militariniai sustiprinimai.

Antras rūpestis —tai dar nenumarintas Lietuvos — Lenkijos respublikos atgaivinimo siekimas. Kilęs antrasis sukilimas (1863) parodė, kad ta idėja tebėra gyva, nors po pirmojo sukilimo ir buvo griebtasi represiju. Petrapilis ne juokais įsibaugino. Caro rū- muose būta baimės, kad Lenkija jau prarasta, nes tvirtai tikėta Vakarų Europos parama sukilėliam. Lietuva rodėsi dar galinti būti apginta, kaip toliau nusikišusi į šiaurę. Lietuvon siunčiamas Muravjovas carienės Marijos buvo prašomas: « Išgelbėk Rusijai bent Lietuvą »3. Tačiau sukilėlių iš šalies niekam neparėmus, caras Aleksandras II ir jo žmona Marija atgavo kvapą, o Mura- vjovas griebėsi Lietuvoje smurto. Jis laikėsi nusistatymo : « Jei kas yra vertas virvės, tai nedelsiant reikia ją truktelti » *.

Graždanka buvo ta virvė, kuri turėjo užsmaugti savarankų kultūrinį lietuvių tautos augimą ir įstiprinti rusiškąjį elementą. « Rusiškumo ir pravoslavijos stiprinimas yra pagrindinis mūsų uždavinys » — rašė Muravjovo sekretorius A. Mosolovas!9. Tam uždaviniui vykdyti viena iš pirmuju priemonių pasirinkta rusiška- sis švietimas. Vilniaus švietimo apygardos globėjas Ivanas P. Kor- nilovas, Muravjovo artimas bičiulis ir talkininkas, kuriam daugiau- sia teko rūpintis graždankos įvedimu, buvo įsitikinęs, kad « rusiš- kas švietimas yra stipresnis už rusų durklą». Šis rusų švietėjas

" Ten pat 548-550 psl.

8 Der Dictaior ven Wilna. Memoiren des Grafen M. N. Murawjew. Aus dem Russischen, Leipcigas, 1883, 17 psl.

» K. ČuorovskiI, Poet 4 palač (Nekrasov i Murav'ev), Petrapilis, 1922, 10 psl.

10 A. N. MosoLov, Vilenskije očerki, Petrapilis, 1898, 135 psl.

22 LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 27

gerai nuvokė, kad durklas nugali, bet neišlaiko, jeigu nugalėtujų individuali kultūra ir kalba nepaverčiamos istoriniu paminklu ant nusmelktos tautos kapo. Šito taip pat siekė švietimo ministerio taryba Petrapilyje, kai jinai kiek vėliau (1870. II. 2) tarė, kad mokymo ir auklėjimo darbu «visi kitataučiai, gyveną mūsu tė- vynės ribose, be jokio ginčo privalo būti rusinami » !!.

Čia verta atkreipti dėmesį, kad ' mūsų tėvyne' (naše ote- čestvo) laikoma ir Lietuva, galutinai prisijungta paskutiniuoju padalijimu (1795). Tai primena dabarties rusus bolševikus, pri- sijungusius dar daugiau svetimų žemiu, kurias vadina vienu * didžio- sios tėvynės' (velikoje otečesivo) vardu, kad nusmelktų atskiros, nerusiškos tėvynės sąvoką. Taigi, « Nil sub sole novum » 12, Tiktai šiuo metu suliejimas su rusų tauta dengiamas komunizmo, o anuo- met jis buvo pridengtas panslavizmo, t.y. siekimo apimti visus slavus viena Rusijos imperija, viena rusiška kultūra ir viena rusų kalba.

Pastangos tokio suliejimo siekti bendru visiem slavam alfa- betu arba kirilica pasirodė jau XIX amžiaus pradžioje. Vienu iš tokių pirmūnų yra buvęs kun. Mykolas Bobrovskis, Vilniaus universiteto biblinės archeologijos ir slavistikos dėstytojas, pansla- vizmo idėjos šalininkas. Jisai 1820 metais buvo parengęs projektą, pritaikyti graždanką lenku kalbos raštui, bet iš tu jo pastangu nieko neišėjo. Beveik po 50 metu prie tos pačios minties grįžo lenku filologas ir bibliotekininkas St. Mikuckis, bet ir jį ištiko ne- sėkmė. Lenkai visom jėgom, net ir ginklu, spyrėsi neisilieti į ' ru- sišką jūrą ', kurioje buvo nuskandinti gudai ir ukrainiečiai.

Gudai jau nuo XVI šimtmečio savo tikybinius raštus spausdino kirilica, bet vėliau pakaitomis imta vartoti ir lotyniškasis raidynas. Po 1831 sukilimo šis raidynas buvo griežtai uždraustas, bet tai nesukėlė pasipriešinimo, nes su kirilica gudai jau buvo apsipratę ir dabar ją tebevartoja. Daugiau atsparos parodė ukrainiečiai, kai jiem uždraudė knygas spausdinti savo tarme ir kiek skirtingu nuo kirilicos alfabetu. Ukrainiečiai tada gausiai savo literatūros spausdino austrų valdomoje rytinėje Galicijoje ir iš ten gabeno per sieną.

Iš kitu tautu, neslavų, kuriuos rusai valdė, savo raštą jie pri- taikė Pavolgio ugram bei totoriam, o vakaruose bandė jį primesti lietuviam ir latviam (Latgaloje). Prie Volgos gyvenę ugriai ir totoriai, ligi tol jokio rašto nepažinę, 1350 m. sulaukė pirmuju savo

uJ. MaTzusas, Lotyniškojo raidyno draudimas, žr. Kovos metai dėl savosios spaudos, Chicaga, 1957, 116-117 psl. 12 Ecelesiastes, 1, 10.

28 SIMAS SUŽIEDĖLIS 8*

tikybiniu raštų kirilica ir ją priėmė. Rusai sprendė, kad ir lietu- viai, dar mažai raštingi, nesunkiai priims naują raštą, jei bus uždraustas vadinamas 'gotiškas' (Mažosios Lietuvos) ir 'lenkiš- kas?', juo labiau, kad ir lietuviu literatūra negausi. Taip gal- vodami, rusintojai dar sprendė, kad jie itiksią lietuviu tautai, padėdami atsipalaiduoti nuo lenkų kultūrinės įtakos. Kad lie- tuviškas raštas savo vaizdu tada labai priminė lenkiškąji, pakan- kamai aišku iš Aukso Altoriaus maldaknygės ir net vėlesniu Auszros numerių. Rusai turėjo pagrindo klausti: kodėl raidynas nega- lėtu būti rusiškas, jei nėra grynai lotyniškas *

Šias mintis suaktualino 1863 metu sukilimas, už kurį Petra- pilyje buvo laikomi atsakingi lenkai. Paskirtas sukilimui malšinti Muravjovas buvo užsimojęs lenkų įtaką Lietuvoje visai palaužti. Ir tuo metu kaip tik pasirodė rusu akademiko ir senatoriaus Aleksan- dro Hilferdingo raštas Lietuva ir Žemaitija (Litva i Žmudė, 1863). Šis surusėjęs vokietis, panslavizmo šalininkas ir rusifikatorius, įrodinėjo, kaip reikėtų lietuvius atitolinti nuo lenku ir priartinti rusam: visose mokyklose reikėtu lenkų kalbą pakeisti lietuvių kalba ir tuo būdu lietuviam įsiteikti, kad jie būtų labiau nuteikti artėti su rusų tauta ir pravoslavija; antra, 'lenkiškas? lietuviu raštas turėtu būti pakeistas ' visu slavu alfabetu ' arba graždanka, kuri visai pritiktų lietuvių kalbai ir kartu įvestu į rusiškojo teksto skaitymą.

Praktiškai tą eksperimentą išbandė Petrapilio gimnazijos mokytojas Jonas Juškevičius (Juška). Vilniaus švietimo apy- gardos globėjas I. P. Kornilovas pasakoja, kad tas mokytojas 1864 vasario mėn. pas ji atsilankęs prašyti tarnybos Lietuvoje. Jis parodęs savo parašytą lietuviu kalbos gramatiką rusiškai. Korni- lovas paprašęs ir lietuviškus tekstus perrašyti rusiškom raidėm. Keli pavyzdiniai lapai buvę parodyti Muravjovui; jis pagyręs. Tai buvęs pirmas generalgubernatoriaus žvilgis į lietuvišką raštą ' pilietiniu šriftu“ (graždanskij šrift). Jonas Juška, žadėjęs visą savo rankraštį tokiu būdu parengti, žodžio netesėjo, kai prašomos tarnybos Lietuvoje negavo. Keistu istorijos įnoriu, Muravjovui teko pasiremti ne kieno kito, bet lenko paslauga, kuri ir paskubino lietuviškos graždankos gimtuves.

Muravjovui buvo rekomenduotas Varšuvos bibliotekininkas St. Mikuckis, pasižinęs su A. Hilferdingu. Šis pristatė Mikucki Lenkijos karalystės sekretoriui A. N. Miliutinui, o tasai — Mura- vjovui anuo garsiu raštu (1864. IV. 15): « Mūsu raidės atbaigs tai, kas pradėta kalaviju». Stanislovui Mikuckiui atvykus i Vilniu, čia ir buvo sudaryta komisija pritaikyti graždanką lietuviu kalbai. Lietuviu kalbą Mikuckis buvo studijavęs kaip Petrapilio Mokslų

9* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 29

Akademijos stipendininkas, nesusitupėjęs Lomžos bajoras, kurį žymus filologas prof. Baudouin de Courtenay išvadinęs ' nedo- rėliu ' (homo delinguens) ir prievartininku.

Komisiją sudarė tasai lenkas Stanislovas Mikuckis; totorius Jonas Krečinskis, liaudies mokytojas; lietuvis Antanas Petke- vičius, kataliku kunigas, perėjęs į pravoslaviją ; ir lietuviškuju ka- lendoriu leidėjas Laurynas Ivinskis; jis vėliau pasitraukė. Savo paslauga komisijos darbą ramstė minėtas akademikas A. Hilfer- dingas, talkino Kauno gimnazijos direktorius M. Novikovas. Ko- misijos darbui vadovavo I. P. Kornilovas, vyriausias šios reformos inspiratorius. Darbas buvo varomas greitomis, kad nedelsiant būtu parūpinta vadovėlių mokyklom ir religinės literatūros mal- dom namie ir pamaldom bažnyčioje. Skubinta dėl to, kad norėta ūmai ta naujenybe pripildyti kraštą ir atimti pagrindą pasiteisi- nimui, esą to ar kito būtino veikalo trūksta. Rusu supratimu, pa- grindinę lietuviu literatūrą tesudarė trys knygos: elementorius, kalendorius ir katekizmas. Jos pirmosios ir išspausdintos graž- dankos raidynu.

Komisijos paruoštas pirmas leidinys — Abecelė žemaitiškai lietuviška (Bukvar' žemojtsko-litovskij) — išspausdintas Vilniuje 1864 m.; spaudė A. Kirkoro spaustuvė. Tituliniam lape paaiškinta, kad yra išleista įsakymu M. N. Muravjovo, vyriausiojo Šiaurės- Vakarų Krašto valdytojo. Ši abėcėlė buvo parengta valdinėm pradžios mokyklom, įsteigtom vietoje uždarytu parapinių; jose buvo mokoma ir lietuvių kalbos, kaip yra siūlęs A. Hilferdingas. Muravjovas, kuris iš savo pareigų buvo atšauktas (1865. IV. 17), dar spėjo išleisti Žemaitiškai rusišką elementoriu, Kalendoriu ir Abecelę latviškai rusišką. Pastaruoju leidiniu rūpinosi iš Petra- pilio atsikviestas surusėjęs latvis Janis Sprogis.

Sunkiau buvo greita sparta paruošti religinės literatūros, kurią rusiškuoju raidynu daugiausia perrašinėjo totorius Jonas Krečinskis ir kuriai reikėjo vyskupo aprobatos, nes kitaip ji ne- būtų lietuviu katalikų į rankas imama. Žemaičiu vysk. Motiejus Valančius, atrodo, jau 1865 vasarą aprobavo kirilinį Trumpą kate- kizmą, Seną aukso altoriu (maldaknygę), Kantičkas (giesmyną) ir Evangelijas, skaitytinas bažnyčiose sekmadieniais.

Tuo pačiu laiku buvo pasiruošta suveržti lietuviškų knygų leidimą lotyniškais rašmenimis. Ivanas P. Kornilovas rašo, kad Muravjovas 1864 m. gegužės 14 d. kreipęsis raštu į carą Aleksan- drą įrodinėdamas, jog yra būtina lietuviam uždrausti ' lenkiškai lotyniškąją spaudą ', ir gavęs caro pritarimą. Iš vysk. M. Va- lančiaus liudijimo aišku, kad 1864 metu vasarą draudimas jau galiojo, bet nebuvo paskelbtas viešai. Muravjovas tebuvo pa-

30 SIMAS SUŽIEDĖLIS 10*

liepęs cenzūros komisijai Vilniuje neduoti leidimo jokiam naujam lietuviškam spaudiniui; anksčiau išleistieji galėjo dar būti pla- tinami. "Tuo pagrindu atsirado vadinamieji kontrafakciniai lie- tuviški leidiniai, būtent, su 1863-1864 metų data, bet spausdinti žymiai vėliau. "Tokiu leidiniu rusu žandarai neatiminėjo iš žmo- niu, manydami, kad jie yra seni.

Draudimas lietuviam vartoti lotyniškas raides niekada ne- buvo paskelbtas įstatymu. Visą laiką liko administracinis, paremtas rusų valdininkų savavališkais potvarkiais. Muravjovas savo to potvarkio nebuvo nė raštu paskelbęs. Tai padarė jo įpėdinis gen. Konstantinas Kaufmanas, surusėjęs Austrijos vokietis. Jis savo raštu 1865 m. rugsėjo 6 d. dėstė :

Lietuvoje kilę neramumai pereikalavę neišvengiamu pakaitų, kurias su caro žinia vykdęs Muravjovas, jo pirmatakas. Jam buvę pavesta grąžinti Lietuvą i pirmykštę istorinę padėtį, būtent, i se- nąją Lietuvos ir Rusijos jungti. Šito siekdamas jis atstatęs pa- mintas pravoslavų tikėjimo ir rusų tautos teises ir įsakęs per mokyk- las išplatinti rusiškąjį raštą. Specialistai ji įtikinę, kad pilietinis rusu raidynas (graždanskij) šrift) atitinkąs Lietuvos tautinius inte- resus geriau negu lotyniškai lenkiškas; dėl to Vilniaus cenzūros komisijai paliepęs spausdinti visas lietuviškas, žemaitiškas ir latviškas knygas tiktai pilietiniu raštu. Šiuo raštu, jo bažnytine forma (cerkovnyj šrift), nuo seniausių laiku Lietuvoje buvę rašomi metraščiai ir teisių, įstatymu bei diplomatijos aktai. Jei taip buvę seniau, tai ir dabar pilietinis rusų raštas turis tarnauti visom sve- timom tarmėm. Žmonėm čia duodama galimybė prasišviesti : pra- mokti rašto sava tarme ir drauge rusu kalbos, kuri nuo neatmenamų laikų buvusi Lietuvoje valstybinė ir dabar tokia esanti. Žmonės ima suprasti rusu valdžios gerą darbą; tiktai kai kurie kataliku kunigai yra nusiteikę priešiškai 9.

Tokia savo argumentacija Kaufmanas išreiškė rusu preten- zijas i Lietuvą, kaip kraštą, kurį jie laikė rusu gyvenamą ir su Rusija sujungtą nuo senų laikų. Bet tai neatitinka istorinei tiesai. Senojoje Lietuvoje negyveno nei rusai nei kiti slavai. Lietuvių tauta taip pat nebuvo ir nėra kokia slaviška giminė (plemia) su skirtinga tarme (narečije), bet visiškai skirtinga tauta su sava kalba ir raštu, kuri kaip tik buvo norima uždrausti. Valstybiniam raštam kitados vartota nebe rusu, bet senoji bulgarų kalba. Ry- tuose ji buvo plačiai vartojama, kaip Vakaru Europoje lotynų,

3 Lietuvos Praeitis, I t., Vilnius, 1941, 633-648 psl. (Čia paskelbtas originalus Kaufmano aplinkraščio tekstas).

11* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 31

kuria ir Lietuvos valdovai savo raštus rašė. Pagaliau, ligi pada- lijimu Lietuva nėra buvusi Rusijos valstybės jungtyje, o priešingai valdė didelius rusų plotus. Dar Muravjovo ir Kaufmano laikais lietuviškom gubernijom pačių rusu buvo vadinamos ne tiktai Vil- niaus, Kauno ir Gardino, bet ir Minsko, Mohilevo bei Vitebsko žemės.

Vilniaus generalinis gubernatorius K. Kaufmanas savo tą raštą, paremtą istorinės tiesos iškraipymu, skyrė kaip tik anu šešiu sričių gubernatoriam, kurie priklausė jo vyriausiajai valdžiai. Kaufmanas dabar raštu įsakė, kad būtu griežtai vykdomas Mura- vjovo draudimas spausdinti lietuviškus leidinius lotyniškom raidėm. Taip pat uždraudė įvežti iš užsienio, pardavinėti ir kitokiu būdu platinti; jei aptiktu pas žmones, turi būti konfiskuoti, o kalti- ninkai atitinkamai nubausti. Ši gen. Kaufmano aplinkrašti, praslin- kus vos savaitei (1865. IX. 13), išplėtė visai Rusijai vidaus reikalu ministeris P. Valujevas. Tai ir buvo visuotinis lietuviu spaudos draudimas lotyniškom raidėm.

Šio draudimo, kadangi jis išėjo tiktai iš vidaus reikalu ministe- rijos ir nebuvo paremtas istatymu, pradžioje nenorėjo pripažinti Petrapilio Mokslu Akademija. Ji tarė, kad vidaus reikalu ministe- rijos potvarkių nėra saistoma, nes jai nepriklauso. Nepaisydama draudimo, akademija išleido lotynišku raidynu Kristijono Donelai- čio Metus, parengtus A. Schleicherio iš originaliu tekstu (1865). Dėmesi atkreipė ne koks rusas, bet ju pataikūnas lenkas St. Mi- kuckis; jis Vilniuje graždankos leidiniu komisijoje trumpai teiš- silaikė, užsitraukęs I. P. Kornilovo nemalonę. Grįžęs i Varšuvą profesoriauti (1864) ir pastebėjęs tuos Kr. Donelaičio išleistus Metus, pranešė valstybės sekretoriui Miliutinui, 0 tas — carui Aleksandrui II, kuris savo įsaku uždraudė lotyniškus spaudmenis bet kokiam lietuviu kalbos leidiniui. Vadinasi, buvo užginti ir grynai moksliniai veikalai.

Caras buvo priverstas ginti savo administracijos autoritetą, ypač Lietuvoje, nors Muravjovas dar 1865 m. pavasari buvo iš Lietuvos atšauktas ir už nuopelnus apdovanotas grafo titulu, bet ir paliktas be pareigų. « Niekam nereikalingas riebus senukas vaikštinėjo sau Nevos saulėta pakrante » — yra pastebėjęs K. Ču- chovskis 4. Petrapilio kai kurie aukštieji valdininkai ir šviesuo- menė Muravjovo nekentė; ji smerkė už žiauru sukilimo malši- nimą Lietuvoje. Tuo tarpu Maskva uoliai rėmė ir šlovino kaip rusų tautos didvyri (vytiaz). Maskvoje buvo labiau įsistiprinę didžia-

4 K. ČucnovskIs, Poet i palač (Nekrasov i Murav'ev), Petrapilis, 1922, 15 psl.

32 SIMAS SUŽIEDĖLIS 12*

rūsiai nacionalistai, kaip publicistas M. N. Katkovas ir metropo- litas Filaretas, kurie Muravjovą kėlė i padanges. Tuo tarpu Petra- pili veikė Vakaru Europos liberalinė ir demokratinė dvasia, čia įtakingesni buvo vadinami vakariečiai (zapadniki); jie daugiau pakantumo rodė lietuviam bei lenkam ir kitom rusu valdomom tautom. Užtat ir Petrapilio Mokslu Akademija, paprieštaravusi spaudos draudimui, rėmėsi ne tiktai pretekstu, kad ji vidaus rei- kalų ministerijos valdininkų nesaistoma, bet ir norėdama turėti mokslui laisvę nuo administracijos suvaržymų.

Lietuvoje buvo dar vienas varžtas — karo stovis. Tokia ne- paprasta padėtis davė teisę gubernatoriam leisti privalomus potvar- kius. Tuo rėmėsi Muravjovas ir Kaufmanas, drausdami lietuviam spaudą. Karo stovį panaikinus (1870. II. 28), visi varžomieji potvarkiai nustojo galioję. Kai kurie iš ju buvo pakartoti ista- tymais. Tuo tarpu spaudos draudimas nei atšauktas nei įtei- sintas; jis liko ir toliau rusų administracijos savavaliaujama rusi- nimo priemonė. Caras Aleksandras II tiktai po ilgoko laiko (1880. II. 20) atšaukė savo draudimą vartoti lotynų raštą mokslo rei- kalam. Taigi, Petrapilio Mokslų Akademijos nusistatymas, pareikš- tas prieš 15 metu, buvo teisingas. Lietuviu tauta vedė teisingą kovą dar 25 metus.

Kova iš esmės buvo vedama d/l tautos, ne dėl raidės. Ru- siškoji raidė, kaip Kaufmanas savo aplinkraštyje išsireiškė, buvo tik « pirmas žingsnis siekiamam tikslui », atseit, Lietuvos rusinimui ir pravoslavinimui. Kova dėl raidės tuo būdu apėmė ir religiją. Pradžioje dar labiau užkliuvo už religijos negu tautybės.

Tuo metu tikėjimas ir tautybė buvo standžiai sulipę: rusybė buvo suaugusi su pravoslavija, lietuvybė — su katalikų tikėjimu. Caro valdžiai reikėjo išmintingos ir apdairios taktikos tikėjimui neužkliudyti, kad priešingumas nebūtu dar labiau pagilintas. Rusam tai būtų išėję į naudą. Bet jie buvo įsitikinę, kad rusėji- mas einąs ranka rankon su pravoslavija ir kad vienas antrą rėmę dar senoje Lietuvos valstybėje, tik vėliau buvę lenkiškumo ir katalikybės nusmelkti. Kaufmano aplinkraštyje buvo pabrėžta, kad dar Muravjovas stengėsi « sugrąžinti pravoslavijai ir rusišku- mui pamintas teises». Ir caras Aleksandras II, sveikindamas Vil- niuje 1866 m. birželio 13 d. būreli perkrikštu, juos pagyrė už tai, kad jie «nuoširdžiai priėmė senovinį tikėjimą » ir kad grįžimo į katalikybę jis nepakęsiąs 5. Tuo būdu aiškiai pasisakyta prieš katalikybę, kas negalėjo nesukelti lietuviu nepasitenkinimo.

5 Iš. Avižonis, Bendroji rusinimo politika, žr. Kovos metai dėl savosios spaudos, Chicaga, 1957, 55 psl.

13* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 33

Graždanka turėjo tarnauti ne tiktai rusinimui, bet ir pravo- slavinimui. Vincas Kudirka savo Varpe teisingai ją pavadino «+ pravoslavijos ir rusinimo apaštale». Gi ši apaštalė i lietuviu tarpą tegalėjo įsisprausti per religinę literatūrą, kuri tada Lietu- voje vyravo. Rusai neklydo tvirtindami, kad tuo metu Lietuvos kaimui pati svarbiausia knyga buvo Aukso altorius. Ta maldaknygė, perspausdinta rusiškom raidėm, galėjo geriausiai pasitarnauti rusų reikalui: pasiekti plačiąsias Lietuvos mases. Bet kaip tik čia rusai ant savo ' kirvuku ' pasikabino.

Graždanka padvelkė Lietuvos kaimui ne tiktai nauju kab- liuotu raštu, bet ir tikėjimu. Paprasti kaimo žmonės, turi gyvą ir lakią vaizduotę, rusiškam raidyne įžiūrėjo dvigubus kryžius, ikonų žvakutes, cerkvių bokštus (svogūnus). Graždankinė spauda iš tikrųjų tokiu miniatiūriniu vaizdų sukelia. Maldaknygėse jie rodėsi katalikam svetimi, įsibrovę ne į savo vietą. « Tasai raštas šventose mūsų knygose tai tartum mūsų tikėjimo išniekinimas » — sprendė dievoti kaimiečiai visai panašiai, kaip daug vėliau turkai apie lotyniškąji raštą Korane. Tiktai šie nematė, kad jų mečetės būtų griaujamos. Tuo tarpu Lietuvoje katalikam buvo atiminėjamos bažnyčios, uždarinėjami vienuolynai, statomos nau- jos cerkvės. Tokia antikatalikiška akcija ir drauge brukamas naujas raštas žmoniu sąmonėje visiškai teisingai susiliejo į vieną daiktą.

Vilniaus generalgubernatorius Kaufmanas savo draudžiama- jame aplinkraštyje pūtė miglą tvirtindamas, kad «žmonės pra- deda suprasti tą naują geradarybę, tiktai nedaugelis Romos kataliku kunigų jos nevertina »5. Iš tikruju nei žmonės nei ku- nigai tos naujovės nepriėmė. Švietimo apygardos įstaigą Vilniuje siekė rusų mokytojų bei valdininku pranešimai, kad rusu raidėm spaustų lietuviškų leidiniu nėra kur dėti. Buvo patarta (1865 m. vasario 5 d. raštu 828 nr.) pardavinėti puse kainos, siūlyti dvi už vieną ' lenkišką ', pastarąsias rankioti ir naikinti. Lietuviai pir- mieji buvo pradėję tai daryti su naujais ' katekizmais ', ' giesmy- nais', ' maldaknygėmis ' — juos degino lyg kokią kataliku tikė- jimo užkrėtą. Ištikimybė kataliku tikėjimui susiliejo su ištiki- mybe savam raštui, kuriame neturėjo būti pakeista rusišku rašme- niu nė viena mažiausia raidė: «nei viena jota, nei vienas bruo- želis », tariant Šventuoju Raštu !*.

Prasidėjo dėl raidės ilga ir neatlaidi kova. Toje kovoje, — kaip pastebi mūsų filosofas Stasys Šalkauskis, pats ėjęs gimnazijos

15 Lietuvos Praeitis, I t., 647 psl. 17 Mato 5, 18.

34 SIMAS SUŽIEDĖLIS 14*

kursą dar spaudos draudimo metais, — «daugybė žinomu ir neži- nomu dabar mums žmonių turėjo užmokėti moralinėmis ir fizinė- mis kančiomis už tai, kas yra prigimta švenčiausia žmogaus teisė, būtent, už kultūrinio apsisprendimo laisvę ... Lietuvių dauguma griežtai nusistatė grąžinti rusų vyriausybei tą rusų kultūros do- vaną (— anot Kaufmano, geradarybę) ir atkakliai kovoti už lie- tuvišką raidyną ... Tokiame lietuvių tautos nusistatyme — atsi- sakyti nuo brukamos spaudos formos, nežiūrint su tuo surištų didžiausių nepatogumų — pasireiškė garbingas savo tautinės ver- tės pajutimas»!3. Tuo būdu religinės kovos motyvas sutapo su tautiniu, o dar vėliau ir su socialiniu bei politiniu.

Rusai apsiriko manydami, kad rami lietuviu tauta, kurią beveik ištisai sudarė artojai, liks pasyvi, juo labiau, kad nebuvo nė iškilesniu vadu nepasitenkinimui audrinti. Sukilimui vadovavę aktyvesni kunigai ir dvarininkai, kuriu daugumas laikė save len- kais, buvo išžudyti arba ištremti Sibiran i tokias gyvenimo sąly- gas, kad juos ten reikėjo maitinti. Muravjovas dėl to rašė vidaus reikalų ministeriui P. Valujevui (1863. XII. 30): «Geriau duoti jiems veltui duonos, negu turėti ju pavoju... Jie nori sunaikinti mūsu valdymą vakaruose »!9. Kas tokiom sąlygom iš likusiujų Lietuvoje galėjo dar drįsti judinti tautą ir ją stiprinti nelygioje kovoje už švenčiausias savo teises? Nei aplenkėję kunigai nei dvarininkai, kurie nebuvo suinteresuoti kultūrine lietuviu kova, ir dėl jos nebūtų ryžęsi statyti savęs į naują pavoju. Susipratusių lietuvių kunigų buvo nedaug, o pasauliečių inteligentų — tik vienas kitas. Ir tie buvo įsibauginę rusu teroro ir Muravjovo grasinimų : « kunigam, dvarininkam ir karininkam nebeleisti iš Sibiro pagrįžti »20. Laimei lietuvių tauta turėjo vieną vadą, iš jos iškilusį ir su ja taip tvirtai suaugusi, kad rusu administracija negalėjo jo nei įbauginti nei nušalinti.

Motiejus Valančius, Žemaičiu vyskupas, savo pareigas buvo ėjęs jau trylika metu ir įgijęs žmonėse didelį autoritetą, kai už- klupo spaudos draudimas. Vyskupui tai buvo nepaprastai skau- dus smūgis, nes griovė keliolikos metu jo didelį triūsą — tautos švietimą, kurį rusai rovė tartum iš pačios vyskupo širdies. Kauf- manas savo aplinkrašty galėjo užsiminti beraščius rusus, bet jokiu būdu ne žemaičius. Vysk. M. Valančiaus laiku, kai kuriose

6 St. ŠaLKAUSKIS, Ateitininkų ideologija, Kaunas, 1933, 83 psl.

15 Muravjovo laiškas Valujevui (1863.XII.30), žr. Russkaja Starina, XXXVIII t., Maskva, 1883, 203 psl.

20 Ten pat, 198 psl.

15* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 35

Žemaičiu parapijose beraščių visai nebuvo. Žmonėse buvo sukelta banga šviestis. Ką jie dabar turėjo skaityti —graždanką? Vys- kupas pradžioje bandė išsiderėti, kad šalia graždankos būtu leidžiama ir lotyniškoji spauda. Kai jokios nuolaidos tikslo nepa- siekė, tada ėmėsi slaptos pogrindinės veiklos.

Graždankos autoriai nuvokė, kur yra pagrindinis ju pradėto darbos stabdis. Kaufmanui perėmus iš Muravjovo generalguber- natoriaus pareigas, Vilniuje 1865 m. rugpiūčio 26 d. buvo suda- ryta speciali ' komisija peržiūrėti lenkiškom ir žemaitiškom kny- gom '. Iškošusi senąją lietuviu literatūrą, komisija rado, kad ji visa, O ypač paskutiniuju 30 metu, yra persunkta revoliucinės, propagandinės dvasios ir kad tu žalingų knygų vyriausias auto- rius ir platintojas esąs vysk. M. Valančius. Prie tu komisijos išvadų vienas jos narys, kun. Antanas Petkevičius, tapęs pravo- slavų šventiku, pridėjo dar atskirą memorandumą, kuri komisija taip pat priėmė. Valančius buvo kaltinamas kaip pavojingiausias Lietuvoje asmuo, popiežinės ir tautinės politikos vykdytojas, revo- liucininkas, veikiąs per įvairias bažnytines draugijas, misijas, vizi- tacijas. Jis turėtu būti nuo savo pareigų nušalintas ir ištremtas į Rusiją. Vysk. M. Valančius tik prieš metus iš Varnių buvo per- kraustytas į Kauną. Kai pasklido kalbos, kad ir iš Kauno norima išvežti, privažiavo tiek daug ūkininku, jog rusų valdžia pabūgo valstiečių nerimo ir jo nelietė. Vyskupo priešininkas A. Petkevi- čius savo tikslo nepasiekė.

Nėra žinios, kokia trintis su vyskupu tą kleboną pastūmėjo į pravoslaviją: nedrausmingumas, girtumas, apsileidimas parei- gose ... Vysk. M. Valančius ragino savo kunigus daugiau patiem šviestis, skaityti knygas, steigti parapines mokyklas ir jose šviesti žmones. Tam tikslui aplink save telkė veiklesnius ir raštingesnius kunigus, o apsileidusius skyrė į nuošalesnes parapijas. Gal tarp ju pateko ir klebonas kun. A. Petkevičius, nuėjęs pas pravoslavus. Vyskupas jį kartą pavadino 'Pažaislio popu'. Gyvendamas tame iš kamaldulių atimtame vienuolyne prie Kauno, ' popas? A. Petke- vičius jau nuo 1851 m. cenzūravo lietuviškus leidinius ir, matyti, neturėjo akies vyskupui, nes savo memorandume jį kaltino nuo cenzūros išsisukinėjus. Esą vyskupas arba valdžią klaidinęs, atpa- sakodamas leidinio turinį, arba neduodavęs cenzūruoti « nusima- nantiems ir doriems žmonėms». Antanas Petkevičius buvo vie- nas iš lietuviu, labiausiai atsakingas už lietuvišką graždanką ir spaudos draudimą *!.

2 J. MarTusas, Antanas Petkevičius. žr. Lietuviu Enciklopedija, XXII t. (1960), 355-356 psl.

36 SIMAS SUŽIEDĖLIS 16*

Vyskupas ir tas kunigas lietuviu kovoje dėl savojo rašto išreiš- kė dvi priešybes. Vyskupas buvo principo ir kovos žmogus, kunigas — nuolaidos ir prisitaikymo. Pirmąji dabar mėgiamais žodžiais pavadintume rezistentų, antrąjį — koegzistentu, ir net daugiau — kolaborantu. Tačiau mūsų kultūros istorikai kartais pasispyriuoja ir dėl Žemaičių vyskupo: ar jis pradžioje irgi ne- suko kolaboravimo keliu? Antai, Vaclovas Biržiška, kad ir žy- miai pagerinęs savo nuomonę Valančiaus labui, vis dėlto liko isiti- kinęs (1954), kad vyskupas tik « po poros metu griežtai persiorien- tavo»?ž. Tuo tarpu dr. Jonas Matusas griežtai vyskupą gynė tvirtindamas, kad jis «rusiškom raidėm buvo priešingas iš pat pradžiu»; tiktai Muravjovui grasant kartuvėm, «+ davė aprobatą pirmiem lietuviškai rusiškiem tikybiniam leidiniam »*3. Tai dvi paskiausios pažiūros tuo klausimu, bet naujų kokių duomenų nepatiekia. Dar prieš 40 metų Petras Ruseckas, rankiojęs istori- nius liudijimus bei atsiminimus knygnešiu veiklai nušviesti, man rodos, buvo priėjęs teisingo vidurio. Jis pastebėjo, kad Žemaičių vyskupas « pradžioje dar mėgino jei ne atgauti spaudą, tai nors palaužti jos draudimą »*!. Tai nereiškė nei ' griežto persiorien- tavimo', anot Vac. Biržiškos, nei griežto iš pat pradžiu priešingumo.

Vysk. Motiejus Valančius, be abejo, nemanė, kad Muravjovas tuojau ji pakars, jei neduos aprobatos graždanka perrašytom kny- gom. Ne kartuvių grėsmė, kaip rašo dr. J. Matusas, bet stoka pagrindo neleido Valančiui atsakyti neigiamai. "Tai visu pirma buvo alfabeto, ne tikėjimo reikalas, nors ir buvo iš pat pradžios aišku, kad graždanka taip pat siekiama katalikų tikėjimą drumsti. Bet reikėjo tam įrodymu ar bent rimtu priekabių. Tuo tarpu išmin- tinga buvo nusigriebti derybų do ut des, kol Muravjovo draudimas buvo žodinis ir kol ankstyvesni lietuviški leidiniai dar galėjo būti platinami; tik neleista naujų spausdinti. Vadinasi, aprobata duo- dama rusišku raidžiu raštam, tačiau su viltimi, kad nebus draudžia- mi ir lotyniškieji: ju tarpusavio varžybas išspręs patys Žmonės. Muravjovas negalėjo leistis į toki plebiscitą, o vysk. M. Valančius — į beatodairines nuolaidas.

Kaufmanui paskelbus draudimą raštu, buvo jau užangažuotas generalgubernatoriaus autoritetas besąlyginiu draudimu. Deryboms neliko pagrindo. Vyskupo viltis ką nors geruoju pasiekti žlugo. Jam nereikėjo persiorientuoti, bet tiktai parašyti Kauno guberna-

22 Vo. BIRŽ ška, Pastangos draudimui nugalėti, žr. Kovos metai dėl savosios spaudos. Ghicaga. 1957, 170 psl.

3 J. MaTrusas, Lotyniškojo raidyno draudimas, žr. Kovos metai dėl savosios spaudos, Chicaga, 1957, 128 psl.

* Knygnešys, I t. Redagavo P. RusEcKAs, Kaunas, 1926, 6 psl.

17* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 37

toriui, Muravjovo sūnui Mikalojui: « Aš laikau negalimu dalyku spausdinti rusiškom raidėm žemaitišką evangeliją kaip Šv. Rašto knygą, nes turiu griežtą pareigą rūpintis, kad toji knyga nebūtų pagadinta » (1866. VI. 12) 3,

Vyskupas taip rašyti galėjo tik tada, kai iš spaudos išėjo jo aprobuotos graždankinės Evangelijos. Čia jis rado už ko užsi- kabinti, tačiau ne teologiniu, bet filologiniu argumentu: « žemai- čiu kalbos garsu negalima išreikšti rusiškom raidėm », tai ir knyga galinti būti pagadinta. Kovą dėl raidės vysk. M. Valančius pa- rėmė katalikų tikėjimo saugojimu, ir daugiau savo aprobatos nedavė.

Lietuvių kalbos gynimas dabar atsistojo pirmoje vietoje, nes su lietuviškumo išlaikymu siejosi ir katalikų tikėjimas. Pradžioje tikėjimas buvo davęs akstiną pirmam tautos pasipriešinimui, daugiau pasyviam —neimti graždankos knygų nė į rankas, ten- kintis savomis. Dabar persisverta į aktyvų prieštaravimą drau- dimui —i nelegalu apsirūpinimą lietuviškąja spauda ir į augantį tautinį sąmoningumą. Čia ir Vaclovas Biržiška pripažįsta: vysk. M. Valančiui aktyviai įsitraukus į kovą už lietuvišką knygą, ji «nuėjo visai naujais ... keliais ir virto, kad ir visai nekalto pa- lyginti turinio, tiesiog revoliucine priemone » *.

Keturiasdešimt metu lietuviai nenusileido nė per nago juo- dymą. Vienas antras, tiesa, užsimindavo, esą rusiškas raidynas padėtu atsirasti gausesnei lietuviu literatūrai, kas būtų reikalinga ir naudinga, Tačiau neatsirado daugiau tokiu graždankos propa- guotoju, koks pradžioje yra buvęs kun. A. Petkevičius. Štai, Jonas Miliauskas-Miglovara, poetas aušrininkas, romantiškai besi- sielodamas Lietuvos praeitimi, buvo miglotai galvojęs, kad su graždanka lietuviai gali apsiprasti. Tuo tarpu kaimo žmonės gana ilgai net į rusiškas mokyklas savo vaikų neleido, mokydami namie iš draudžiamųjų lietuviškų elementorių ir maldaknygiu. Imti į rankas rusiško rašto knygą — tai išduoti savo tikėjimą ir tautą. Buvo nueitas ilgas vargo kelias su dideliu užsispyrimu ir ištverme.

Šio kryžiaus kelio pradžioje taip pat iškyla vysk. M. Valan- čiaus vadovaujamoji ranka. Dar prieš spaudos draudimą jis buvo peržengęs vadinamąją ' žaliąją sieną“, kuri netrukus pasidarė pagrindiniu kovos lauku, aplaistytu knygnešiu krauju. Už Rusijos sienos, Klaipėdoje, Valančius 1860 m. atspaudė savo knygelę Apie

25 J. MaTusaS, Lotyniškojo raidyno draudimas, 1, žr. Kovos metai dėl savosios spaudos, Chicaga, 1917, 129 psl.

2 Vo. BiRžiškA, Pastangos draudimui nugalėti, žr. Kovos metai dėl savosios spaudos, Chicaga, 1957, 171 psl.

38 SIMAS SUŽIEDĖLIS 18*

brostwas blaivystės. Spaudą uždraudus, Valančius nukreipė į Ma- žąją Lietuvą visu savo knygų spausdinimą, skirdamas tam nema- žai pinigo ir telkdamas aplink save būrį bendradarbiu. « "Tuo būdu, kaip rašo P. Ruseckas, jis pradėjo tą garsią mūsų knygne- šystę, aktyviai pradėjo tą didelę tautos kovą dėl lietuviškų raidžių išlaikymo, spaudos ir kitų teisių atgavimo; pasidarė tikru knyg- nešiu ir tos kovos tėvu » 27.

Knygom spausdinti Mažoje Lietuvoje vysk. M. Valančius buvo sudaręs savo fondą, pasiusdamas 5000 rubliu Varmijos vysku- pijos kun. Sabermannui. Pinigus pernešė Jurgis Bielinis, pati- kimas vyskupo pasiuntinys, kuris kiek vėliau sudarė savąjį knygų platinimo centrą Garšvuose ir pagarsėjo kaip ' knygnešiu karalius '.

Pradžioje į tą slaptą darbą vysk. M. Valančiaus buvo įtraukti beveik vieni kunigai. Pirmoje didelėje knygnešiu byloje 1870- 1871 m. teisman buvo patraukti 9 kunigai ir 2 pasauliečiai; iš jų nubausti abu tie vyrai ir 5 kunigai, tarp kurių buvo kun. Antanas Brundza, vokiečių išduotas rusam. Jis buvo į Mažąją Lietuvą pabėgęs po sukilimo. Valančiui prašant, Varmijos vyskupas buvo ji paskyręs prie pat sienos Robkoju filijos administratorium. Jo priežiūroje Tilžėje 1867-1869 metais buvo išleistos aštuonios vysk. M. Valančiaus knygelės, kurios žymiai skyrėsi nuo religinės lite- ratūros: aiškino rusu politinius kėslus Lietuvą surusinti bei supra- voslavinti ir nurodinėjo pasipriešinimo priemones. Kova dėl spau- dos gilėjo ir darėsi vis labiau revoliucinė, nors ir nebuvo griebtasi ginklo.

Visu pirma ji reiškėsi neklusnumu. Grynai religinio turinio knygos, daugiausia maldaknygės, kurias knygnešiai gabeno iš Mažosios Lietuvos, statydami pavojun savo gyvybę, rusam nega- lėjo daug kenkti: griovė tiktai jų administracijos autoritetą, nes apsilenkė su neišmintingais spaudos draudimo potvarkiais. Savo turiniu tos bažnytinės knygos rusų neužkabino. Tiktai labai jau priekabi Vilniaus cenzūros komisija galėjo išskaityti neapykantą rusam. Antai, vysk. M. Valančiaus Senojo Įstatymo pasakojimuose rado krėipimąsi i Dievą, kad « švento kryžiaus ir tikėjimo priešai » būtu paskandinti, kaip faraonas su savo kariuomene. Kadangi rusai buvo ' kitokio kryžiaus ir tikėjimo žmonės ', negu lietuviai katalikai, tai čia ir ižiūrėtas sąmoningas vysk. Valančiaus kursty- mas prieš rusus. Tačiau vysk. Valančius galėjo sakyti, kad jis turėjęs galvoje apskritai tikėjimo priešus, ar jie būtu rusai ar ne- rusai, juo labiau, kad jo ta Istorija šventa Senojo Įstatymo buvo išleista prieš spaudos draudimą (1852).

*? Knygnešys, I t., 6-7 psl.

19* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 39

Tiktai spaudą uždraudus ir pradėjus knygas spausdinti Til- žėje, vysk. M. Valančius, prisidengęs anonimu, parašė ir paskleidė prieš rusus nukreiptu tokiu knygelių, kaip atsišaukimą į Brolius katalikus, Iš tamsybės ved kelias tik teisybės, Vargai Bažnyčios kata- liku Lietuvoje ir Žemaičiuose ir kitas. Tai buvo jau agitacinė, politinė literatūra, skatinusi ypač kaimo žmones į visuotini pasi- priešinimą. Pavyzdžiui, žmonės buvo ispėjami ir raginami :

«... Katalikai, nors pažintumėt maskolių raides, vienok nie- kuomet nepirkite tokiu knygu, nei skaitykite, nes galite suklysti tikėjime. Jeigu kurs pirko, tegu sudegina ».

«... Kaip įmanydami, turite saugoti savo vaikus nuo masko- liu mokyklu, nes tos yra įstatytos jums paversti į maskolių tikė- jimą ».

«... Slaptu mokykite savo vaikus lietuviško rašto iš senu jūsų knygų. Tegul kiekvienas vaikas turi knygas, lotyniškomis raidėmis spausdintas ».

«... Maskoliai, atėję į Lietuvos žemę, kaip gali reikalauti, kad dėl ju šios šalies žmonės mokytusi maskoliškai. Tegul patys išmoks- ta lietuviškai » 28.

Tose savo politinėse brošiūrose vysk. M. Valančius reikalavo triju dalykų: laisvės Katalikų Bažnyčiai, teisės laisvai spausdinti savas knygas, lietuviu kalbos mokyklose ir valdinėse įstaigose. Tetrūko politinės laisvės reikalavimo. Apie ją vis dažniau užsi- minė naujos kartos veikėjai, kurie « plėtė kovos tikslus ir uždavi- nius ir pagaliau ją pavertė kova ne vien už savo krašto kultūrą, bet ir už visos tautos ateitį » (Vac. Biržiška). Štai, Varpas vie- name iš savo įžanginių straipsnių (1896) pabrėžė, kad jo uždavinys «aiškint ir rodyt... kelius ir ginklus, kuriais galima ... prirengti Lietuvai laimingesnę ateiti ».

Po dvidešimties spaudos draudimo metu, kai pasirodė pir- masis tautinio atgimimo laikraštis Auszra (1883), paskui Varpas, Apžvalga, Tėvynės Sargas ir kiti, Lietuvos ateitis jau buvo siejama ne tiktai su patriotinėm, bet ir liberalinėm bei socialinėm idėjom, kurios vis giliau šaknijosi Vakarų Europoje ir rado atgarsio pačioje Rusijoje. Augo opozicija autokratiniam caro režimui. Tame pas- kutiniame spaudos draudimo dešimtmetyje (1894-1904) ir lietu- viškoji spauda darėsi vis daugiau revoliucinė. Buvo kovojama ne tiktai prieš graždanką ir pravoslaviją, ir ne tiktai prieš Lietuvos rusinimą, bet ir prieš caro valdžią, turint vilties, kad jos griuvimas atnešiąs ir lietuviu tautai didesnę laisvę.

28 M. VaLaNčIUS, Maskoliams katalikus persekiojant. Surinko ir išleido J. Tumas, Kaunas, 1929. ALEKNA, A. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1936.

40 SIMAS SUŽIEDĖLIS 20*

Caro vyriausybė turėjo pagaliau pripažinti, kad ji yra pralai- mėjusi, kad kova dėl tokio ' menko daikto ' kaip raidė yra pasi- dariusi beprasmiška. Per ištisus 40 metu graždanka nepajėgė Lietuvoje įsitvirtinti jokiom priemonėm, nors turėjo tvirtą rusų valdžios globą ir paramą. Rusiškom raidėm iš viso tebuvo išleisti 58 leidiniai, ir tiktai vienui vienas nebe valdinis. Tą išimtį sudarė Mintaujos lietuvis siuvėjas Kazimieras Lelis, nusileidęs cenzūros reikalavimam perrašyti rusiškom raidėm savo parengtą Lietuvos kriaučiams drapanu sukirpimo mokslą (1887). Bet ir toje knyge- lėje daugiau įdėta braižiniu, negu teksto. Rusų administraciją galėjo durti apmaudas, kai tuo pačiu laiku išleista apie pusantro tūkstančio draudžiamųjų lietuviškų leidiniu. Be to, nuo 1875 m. nemažai jų pradėta spausdinti Amerikoje.

Įspūdingą vaizdą sudaro ir platinimas: 1891-1901 metais tiktai muitinėse sulaikyta 173.259 knygu ir laikraščiu. Paskuti- niais draudimo metais buvo pergabenama apie 30.000 - 40.000 egzempliorių kasmet arba dvigubai daugiau negu prieš dešimtmetį. Taip beaugąs draudžiamųjų knygu potvynis pralaužė užtvarą : Rusija buvo nugalėta mažos tautos kieto ir vieningo ryžtingumo.

Nors lietuviai buvo pradėję bylinėtis, kad sugriautų adminis- tracijos potvarkius, neparemtus įstatymu, ir pora bylų Rusijos senate laimėję (A. Macijauskas 1902, Pr. Višinskis 1903 m.), bet draudos galui reikėjo pašalinio veiksnio. Antai, rusų japonų karas prasidėjo 1904 m. vasario mėn., o draudimas nuimtas gegužyje (sen. kal. IV. 24, naujuoju - V. 7): taigi ryšys tarp kilusio Toli- muose Rytuose karo ir grąžintos lietuviam spaudos laisvės yra ryškus.

Rusijos aukščiausias teismas (senatas) išaiškino, kad ne tik nebuvo draudžiamojo įstatymo, bet ir administracijos potvarkiai neturį pagrindo; draudžiama ' lotyniškai lenkiškas' alfabetas, bet ne 'lotyniškai lietuviškas'. Muravjovo norėta Lietuvoje išveisti lenkiškumą (žinoma, rusų naudai), bet ' mokytų specia- listu ' neapsižiūrėta, kad lietuviu raidyno evoliucijoje kai kurie vadinami lenkiški rašmens buvo keičiami originaliais savais arba čekiškais. Dabartinis štandartinis lietuviu raidynas galutinai buvo sudarytas Jono Jablonskio 1901 m. Rusijos senatas turėjo pa- grindą tarti, kad jis ' lotyniškai lietuviškas ', ne ' lenkiškas ', ir dėl to draudžiamieji potvarkiai jo neliečia.

SIMAS SUŽIEDĖLIS Brooklyn, N. Y.

THE STRUGGLE OF THE LITHUANIAN NATION TO RETAIN ITS ROMAN ALPHABET

by

SIMAS SUŽIEDĖLIS

Summary

The author reviews a forty year (1864-1904) struggle of the Lithua- nian nation against a prohibition of the use of a Latin-Lithuanian al- phabet. During the czarist Russian oceupation of Lithuania (1795- 1915), continental imperialism towards the later half of the nineteenth century provoked an attempt at the total russification of the people of nation.

The struggle for a retention of the alphabet, embodied within it the religious struggle to resist Greek Orthodox Church influences upon a predominantly Catholic people. Later, besides religious, evoked na- tional as well as social and political motives.

The author views the struggle as gradual effort against suppression and russification, and as step toward the assertion of greater cultural freedom.

The movement to print books abroad (in Germany and the United States) in Latin-Lithuanian script, was initiated by M. Valančius, bishop o“ Žemaičiai. Although persons apprehended for smuggling the books into the country faced exile or imprisonment, the movement gained impetus, and finally the Russian administration was forced to realize that a nation's will and its determination could not be broken.

During this period, fifty-eight editions were published in cyrillce, only one edition not by the state. In 1891-1901 the customs with- held 173.259 books and periodicals. During the last years of the pro- hibition, from 30.000 to 40.000 copies were being smuggled into the nation, doubling the amount of ten years previously.

Concurrent with the beginning of the Russo-Japanese war, the imperatives were relaxed and a Latin-Lithuanian alphabet was accepted (May 7, 1904).

TEOLOGIJOS SEKCIJA

Kun. Dr. Paaxas BRazys, M. I. C.

PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE

Kun. Dr. VALDEMARAS CUKURAS

KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA

Kun. Prof. Dr. AnTANAS Liumma, S. J.

GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE

PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE

I. PSICHOANALIZĖS PROBLEMA

Psichoanalizė yra labai paini ir nedėkinga tema, nors apie ją šiandien kalba ir rašo ne tik psichiatrai, psichologai ir filosofai, bet ir antropologai, preistorikai, istorikai, literatai, menininkai, kalbotyrininkai, sociologai, pedagogai, politikai ir teologai. Vieni yra kraštutiniškai kritiški jos atžvilgiu ir yra linkę ją laikyti ne- rimtu dalyku. «Jei jūsų liga nėra perdaug rimta, » rašo vienas anglų sociologas, « jei turite laimės rasti vieną iš tų nedaugelio psichoanalistu, kurie, atrodo, galį padaryti tai, ką daro ; jei esate geras pacientas ir visomis jėgomis stengiatės tokiu būti, tada psi- choanalizė gal ir galės jums padėti ». Su nemažesne pašaipa atsi- liepia ir psichiatras A. Myerson!: « Neurozės yra «gydomos » homeopatija, chiropraktika, šleikščiuoju riešutu, bromurais, ben- zedrino sulfatu, klimato pakeitimu, smūgiu į galvą ir psichoana- lize ; tai, galimas daiktas, reiškia, kad nei viena iš visu šitų prie- monių dar neparodė savo tikros vertės šiam tikslui, ir yra tikra, kad psichoanalizė neturi ypatingesnės reikšmės šioje srityje ».

Dar dažniau susiduriama su kitu kraštutinumu — besaikiu, egzaltuotu psichoanalizės gyrimu. Skelbiama, kad po psicho- analizės žmogus jaučiasi iš pačiu gelmių naujai atkurtas, jo gyve- nimas vykstąs naujoje plotmėje, kuri yra aukštesnė už kitų mir- tingųjų ; jo psichinis dinamizmas esąs būdingai laisvas nuo regre- syviniu automatizmu, emocinių sukrikimų, prieštaringų kompleksų, nuovargio, negyvenimiškų vilčių ir iliuzijų. Kai kurie, neskirdami psichologinės plotmės nuo moralinės, naiviai klausia savęs, ar kartais psichoanalizė neatstatanti pirmykščio žmogaus nekal- tumo, turėto prarastame rojuje *

Sąmyši kursto ir paties Freudo drąsūs pasisakymai filologijos, psichologijos, sociologijos, metafizikos, meno ir religijos klausimais, kuriems jis pritaikė savo negailestingą psichoanalizę. Ypač mora- linės ir religinės Freudo pažiūros sukėlė daug įtarimų ir nepalan-

1! The Attitude of Neurologists, Psychiatrists, and Psychologisis Toward Psychoanalysis, žr. American Journal of Psychiatry, 96 t., 1939, 623-641 psl.

46 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 2k

kaus vertinimo. Išaugusiam materialistinio pozityvizmo aplinkoje, Freudui religija tapo neurotinės obsesijos forma, kuri apeiginiu mechanizmu pagalba stengiasi apvaldyti nesąmoningą kaltės jausmą. Dar daugiau, religija Freudui atrodė kaip įsikūnijimas prietaro, neigiančio mokslinį tyrinėjimą ir organizuojančio nesąmoningą pasipriešinimą ypač psichopatiniu ligoniu gydyme. Todėl nenuos- tabu, jeigu Freudas kartą šitaip prasitarė La Forgue'ui apie reli- giją: « Naciai ? Jų nebijau. Geriau padėkite kovoti prieš mano didiji priešą : religiją, Katalikų Bažnyčią, » *.

Šitaip dalykams esant, visai yra suprantamas tikinčiojo moks- lininko, filosofo ir teologo susidomėjimas tikrąja psichoanalizės verte. Šiandien, praslinkus 25 metams po Freudo mirties ir turint beveik visus jo mokslinius ir autobiografinius raštus su visa eile puikiu monografijų atskirais klausimais, jau yra galima atsekti pilną jo minties raidą nuo pradžios iki galo ir atskirti pelus nuo grūdų. Šita raida rodo, kad Freudas buvo nuoširdus mokslininkas ir gal nemažiau genialus atradėjas psichologijos srityje, kaip Koper- nikas ar Galilėjus astronomijoje. Freudas nuolat korigavo ir to- bulino savo teoriją vis nauju atradimų šviesoje. Ivairios psichoana- litinės mokyklos, kurios susikūrė skirtinguose šitos raidos tarps- niuose, darosi suprantamos tik peržvelgus visą Freudo teorijos nueitą kelią. Šitas kelias vis labiau stiprina įtarimą, kad žmogus, apie kurį jau tiek metu kalbama, jog suklydo čia, suklydo ten, nėra eilinis : ne visiems jau lemta tiek daug klysti 3. Ir todėl atrodo, kad atėjo laikas, kad ir katalikai peržiūrėtų savo pažiūras į Freudo palikimą.

Štai kodėl ėmėmės šios studijos, kurioje pirmiausia stengsimės kiek galima objektyviau peržvelgti pačią Freudo minties raidą ir tuos principus, kuriais remiasi jo teorija. Su visa tokiam moksli- ninkui derama pagarba bandysime atskirti, kur yra tikras mokslinis atradimas, o kur tik jo interpretacija : kur Freudas kalba kaip psi- choterapeutas technikas, kur kaip psichologas, ir kur kaip filoso- fas-metafizikas. Šitų trijų plotmių skyrimas padės nustatyti tai, kas psichoanalizėje yra tikri atradimai ir į patirtį atremtos mokslo pasiekos, o kas tik Freudo laikotarpiui būdingais filosofiniais ar metafiziniais įsitikinimais paremta ju interpretacija. Surinkę lie- kamą psichoanalizės derliu, trumpai palyginsim jį su pastoviais katalikiškosios pasaulėžiūros principais, kurie dar labiau išryškina objektyvią jo vertę.

2 E. FRommaE, JI mondo di Sigmund Freud, Milano 1962, 143 psl. 3 Pig. L. AncoNa, La Psicoanalisi, žr. La Scuola, Brescia 1963, 15 psl.

3* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 47

II. PSICHOANALIZĖS RAIDA IR JOS PASIEKOS

1. PsIcHOANALIZĖS KILMĖ

Gimęs 1856 Moravijos mieste Piibor Zigmuntas Freudas su tėvais 1860 persikėlė į Vieną, kur 1881 baigė medicinos fakultetą, 1885 tapo laisvu neuropatologijos docentu.

Vos trims metams praslinkus po Freudo gimimo, pasirodė pa- grindinis Karolio Darwino veikalas apie rūšiu kilmę, iš kurio Freu- das pasisavino mintį, kad individo evoliucija, arba ontogenezė, pakartoja rūšies evoliuciją, arba filogenezę, taip kad, pavyzdžiui, psichinė laukiniu žmonių sąranga atitinkanti pirmosios vaikystės psichinę sąrangą.

Iš Darwino perėmė Freudas ir postulatą, kad normali evoliu- cija, arba augimas, vyksta palaipsniui paliekant pradinę organizmo sąrangą ; ir kad esanti galima regresija, arba grįžimas atgal iš suaugusiam būdingos į vaikystei būdingą psichinę sąrangą.

Keturiems metams praslinkus nuo Freudo gimimo, Th. Fech- ner išleido pirmąjį psichofiziologijos traktatą, iš kurio Freudas pasisavino pačią pagrindinę savo psichoanalizės mintį, pagal kurią psichinis aparatas yra tokia energijos paskirstymo sistema, kuri siekia pusiausvyros.

Dar didesnės įtakos Freudui turėjo H. Helmboltz ir E. Brūcke, kurio nervu sistemos istologijos laboratoriją lankė Vienos univer- sitete. Iš jų Freudas išmoko griežto deduktyvinio tyrinėjimo me- todo ir pasisavino minti, kad kiekvienas žmogaus poelgis galima išaiškinti cheminiu ir fizinių jėgų žaidimu ir kad tų jėgų energijos kiekis liekąs pastovus.

Iš F. Brentano, kurio filosofijos ir psichologijos paskaitas lankė studentaudamas Vienoje, Freudas perėmė «intencionalumo » 84- voką ir skyrimą tarp mąstymo ar jutimo proceso ir jų turinio, tarp instinkto ir jo stimulo, tarp nervinės ir psichinės energijos, tarp smegenų ir sąmonės, tarp aristotelinės medžiagos ir formos.

Pradėjęs verstis neuropatologine medicinos praktika, Freudas Vienoje susidūrė su vyresnio amžiaus gydytoju J. Breuer, kuriam 1880-1882 m. pavyko pagydyti 21 metu studentę vardu Oną. Šioji, ilgą laiką slaugiusi ir numarinusi savo tėvą, buvo ištikta isterinio pobūdžio judesiu paralyžiaus. Po ilgų ir nesėkmingų mėginimų išgydyti, ligos simptomai pagaliau dingo po to, kai ji hipnozės metu su dideliu susijaudinimu atsiminė ir papasakojo atsitikimą, nuo kurio prasidėjo jos liga. Tai buvo tada, kai ji kartą netikėtai užtiko nemėgiamos guvernantės šuniuką belakantį

48 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 4*

iš stiklinės. Ją paėmė didelis pasibiaurėjimas, bet ji ji užgniaužė ir niekam nieko nesakė. Nuo to laiko prasidėjo jos liga : ji nuolat kosėjo ir negalėjo nei kalbėti, nei gerti, nors būtu ir labiausiai ištroškusi. Vos baigusią atpasakoti ši įvyki, ligonę paėmė iki tolei prikąsto pykčio priepuolis, po kurio ji paprašė gerti ir pasveiko. Šita Breuerio patirtis atvėrė Freudui akis, ir jis ėmė giliau tyrinėti šį kalarsio, arba psichinio apsivalymo procesą, kurio bėgyje pa- cientai kažkodėl perkeldavo ligą sukėlusias emocijas iš pirmykščio objekto į gydytoją (iransferio reiškinys).

Ieškodamas naujos šviesos, Freudas 1885 m. išvyko į Paryžiu, kur tuomet garsėjo neuropatologinė Salpėtriėre mokykla, vado- vaujama J. M. Charcot. Šisai hipnozės pagalba isterikuose sukel- davo ir vėl panaikindavo funkcionalinius paralyžius, kuriuos aiškino somatinėm priežastim, daugiau ar mažiau susijusiom su lyties instinktu. « Messieurs, c'est le seze, toujours le sexe », sakydavo jis savo studentams.

Iš Charcot mokyklos Freudas išsinešė įsitikinimą, kad neuro- tiniai simptomai, kuriems priklauso ir isterija, tikrai turi ryšio su lyties instinktu. Tačiau jis atsisakė visus šios rūšies susirgimus aiškinti organinėm priežastim ir paskelbė revoliucinę tezę, kad neuroziu priežastis yra psichologinės prigimties.

Grižęs i Vieną, Freudas atsisakė hidroterapijos ir elektrotera- pijos savo neuropsichiatrinėje praktikoje ir ėmėsi gydyti hipnoze bei sugestija. 1893 m. jis drauge su Breuer paskelbė pirmąjį straipsni: Psichiniai mechanizmai ir isteriniai reiškiniai.

Freudas greitai pastebėjo, kad hipnoze ir sugestija gydomi ligonys paprastai po kurio laiko vėl atkrisdavo. Todėl jis ir vėl išvyko į Prancūziją, tik šį kartą i Bernheimo mokyklą Nancy mieste. Bernheimas tyrinėjo vadinamąją pohipnotinę sugestiją. Užhipno- tizuotam pacientui jis isakydavo atlikti koki nors veiksmą (pavyz- džiui, atidaryti skėti) keletą minučių po pabudimo. Nustatytam laikui atėjus, pacientas nutraukdavo pokalbį ir ivykdydavo hipno- zės metu gautą įsakymą. Prašomas paaiškinti, jis negalėjo rasti jokio tinkamo atsakymo net ir po ilgesnio galvojimo. Tada Bernhei- mas imdavo pacientą visaip kamantinėti ir klausinėti, kodėl jis tai padarė ? Jį gėdindavo visų eksperimento dalyvių akivaizdoje ir užtikrindavo, kad jis tikrai žino, kodėl taip pasielgė, iki pacien- tas, klausimų spaudžiamas ir sumišęs, staiga atsimindavo iš paties Bernheimo hipnozės metu gautą įsakymą. Iš šitų eksperimentu Freudas pasidarė dvi išvadas: 1. psichiniai mechanizmai ne tik gali iššaukti patologinius simptomus, bet ir paveikti paciento el- gesį, likdami šiajam visai nežinomi ; 2. atitinkamai veikiamas ir skatinamas pacientas gali atgauti atminti to psichinio fakto, kuris

5* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 49

apsprendžia jo elgseną, jam visai to nežinant. Grįžęs į Vieną, 1895 Freudas drauge su Breuer išleido Studijas apie isierizmą, kuriose panaudojo Bernheimo patirtį ir jau minėtos studentės Onos ligą aiškino savo mokytojo E. Brūcke prielaida, kad organizmo ener- gijos dalis virsta nerviniu smegenu dirgiu, kuris peržengęs tam tikrą normą, arba ribą, veržiasi į išlydį. Jei normalus kelias į išlydį esti užtvenkiamas, įtampa dar labiau pritvinksta ir prasiveržia somatinio pobūdžio isteriniais priepuoliais. Tokiu būdu kiekvie- nas neurotinis simptomas turi užgniaužtos emocijos pakaitalo prasmę. Atsekti šitą simptomo prasmę reiškia atidaryti normalų psichinį kelią užgniaužtos emocijos išlydžiui.

Bet kodėlgi psichinės emocijos kartais esti užgniaužiamos ir verčiamos ieškoti išlydžio somatiniais priepuoliais ? Breuer sekda- mas tradicine tu laikų pažiūra, emocinės reakcijos užgniaužimo priežasties ieškojo psichiniame nusilpime, iššaukiančiame hipnoidi- nio pobūdžio sąmonės apsnūdimą ir disociaciją. Tokiame stovyje sukeltu emociju pacientas negali vėliau prisiminti, lygiai kaip nie- kas nebeprisimena hipnozės metu įvykusių faktu. Norint iššaukti emocinį išlydį, reikia grąžinti pacientą į hipnotinį stovį.

Freudas nesutiko so tokiu aiškinimu. Emocijų užgniaužimo ir jas sukėlusių faktų užmiršimo priežasties ieškojo pačiame jas suke- liančių faktų pobūdyje, kurių turinys pacientui atrodo nesuderi- namas su jo sąžinės reikalavimais. Šitai sukelia jame defensyvinę jėgą, kuri tokiam faktui neleidžia patekti į sąmonę ir tuo pačiu pastoja kelią į su juo susijusios emocijos išlydį. Motyvas, dėl kurio emocijas sukeliantys faktai esti išstumiami iš sąmonės ir tampa trauminiais, yra jų seksualinis turinys.

Tokio aiškinimo Breuer negalėjo priimti, ir jų keliai išsiskyrė. Likęs vienas, Freudas atsisakė hipnozės metodo, kuris darė pa- cientą perdaug priklausantį nuo savo gydytojo, kai tuo tarpu pilnas neurotiko išgijimas reiškė tapimą nepriklausomu savęs vieš- pačiu. Dabar jis ėmė gydyti priverstinė asociacija, arba įtaigojimu budėjimo stovyje, kurio buvo išmokęs Bernheimo mokykloje. Freudas dėdavo rankas ant paciento kaktos ir jį užtikrindavo, kad, jam paspaudus, sugriš į atmintį vaizdas to įvykio, kuris davė pradžią jo priepuoliams. Pagaliau ir šį nepatogu gydymo metodą Freudas 1899 m. galutinai paliko. Jam stigo hipnozei būdingo są- monės praplėtimo ir todėl netiko gilesniems ir toliau į praeiti ve- dantiems trauminiams epizodams pasiekti, kurie pasilikdavo kietai užgniaužti už nepralaužiamos sienos. Jis pastebėjo, kad šią sieną galima apeiti, sekant paskui laisvai paciento galvoje kilusias mintis, kurias šisai paprastai yra linkęs atmesti kaip kvailas, beprasmes ir nelogiškas. Todėl Freudas dabar stengėsi visu pirma nuteikti savo

4

50 KUN. DR. PRANAS BRAZYS. M.I.C. 6*

pacientą pasyviai ir nekritiškai; po to jis prašė jo išsakyti visa, kas tik pereina per jo galvą. Šiuo būdu gimė naujas laisvu asociacijų metodas, kurio pagrindinė taisyklė yra sakyti visa, kas tik ateina i galvą: pačias absurdiškiausias, nenaudingiausias, nepatogias ir kvailas mintis, kurių nedristume pasakyti nė sau patiems. Tai ir buvo psichoanalizės gimimas.

Bet sakyti visa yra labai sunku. Net ir tas, kuris to nuošir- džiai nori ir stengiasi, praleidžia daug dalykų. Freudas pastebėjo, kad kaip tik tuose praleidimuose ir nutylėjimuose slypi užgniaužtoji simptomu priežastis. Dalykai, kurie kaip nors rišasi su užgniaužtu turiniu, laisvos asociacijos pagalba praeina pro rezistencijos už- tvarą tik daugiau ar mažiau iškreipti ir užmaskuoti.

Freudas gan greitai įsitikino, kad ir minėtoji transferto, arba emocijų perkėlimo iš pirminio objekto į gydytoją, apraiška yra šios vidinės rezistencijos pasėka. Vietoj laisvos asociacijos pagalba prisiminti jį susargdinusius praeities įvykius, analizuojamas pa- cientas pradeda elgtis su terapeutu taip, kaip kadaise savo vaikys- tėje elgėsi su savo tėvu, motina ar kitu artimos aplinkos asmeniu.

Šiuos visai neišprovokuotus smarkaus pykčio, pavydo, prisi- rišimo ar neapykantos jausmus terapeuto atžvilgiu pacientas sten- giasi išaiškinti tariama ankstesne pažintimi ar kitokiais akrobati- niais išsisukinėjimais, bet jokiu būdu nesutinka prileisti, kad jie turėtu kokio nors ryšio su praeities išgyvenimais. Perkeldama iš praeities į dabartį paciento išgyvenimus ir laikyseną, vidinė rezis- tencija išvengia paliesti dėl savo turinio jai nepriimtiną ju objektą ir kartu patvirtina tiesą, kad tas objektas, nors ir išstumtas iš sąmonės ir « užmirštas », toliau veikia paciento elgesį.

Šitas atradimas privertė Freudą atmesti tradicinę pažiūrą, kuri psichinius faktus tapatino su sąmoningais, 0 nesąmoningus laikė grynai organiniais. Jis paskelbė revoliucinę nesąmoningu psi- chologiniu procesų sąvoką, kuri tada daugeliui atrodė tikra nesą- monė.

Freudas pastebėjo, kad tarp sąmoningų ir nesąmoningų pro- cesų didžiausios itakos turi erotinis veiksnys. Isterizmas ir obse- sija paprastai esti nepakeliamo seksualinio išgyvenimo pakaitalas. Isterija yra vidinės rezistencojos užtvenkta emocija, kuri tvink- dama virsta veržiančiu nerimu arba išsilieja į organinius priepuo- lius. Obsesija yra į mąstymo procesą išsiliejusi emocija.

Kliniškoji patirtis vertė Freudą manyti, kad neurozių priežas- ties Teikia ieškoti seksualinio suvedžiojimo išgyvenimuose, įvy- kusiuose ir užmirštuose vaikystės metais, bet gresiančiuose sugrįžti į atmintį po subrendimo amžiaus sąžinei nepakeliamu būdu.

7 PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 51

Tačiau tolimesnė patirtis privertė Freudą pakeisti šią savo nuomonę. Jis. mat, patyrė, kad jo pacientu pasakojimai apie vai- kystėje įvykusius ju suvedžiojimus buvo beveik visuomet jų pačiu nesąmoningai išgalvoti. Jų neurozės tiesiogiai nesirišo su realiais įvykiais, bet su aistringomis svajonėmis ir norais. Tai vertė daryti logišką išvadą, kad neurozėms daug didesnės svarbos turi psichinė, negu fizinė tikrovė.

Bet kodėlgi pacientai laisvu asociacijų analizės metu atidengia ne tiek iš sąmonės išstumtu įvykių išgyvenimus, kiek savo nesą- moningas fantazijas ? Turi gi būti kokia nors priežastis, koks nors veiksnys, kuris tas fantazijas sukelia ir kuris jas išstumia iš są- monės. Fantazijas sukelianti veiksnį Freudas pavadino erotine veržme (das Es, Id), o jas iš sąmonės išstumiantį veiksnį pavadino savisaugos veržme (das ich, ego). Psichinis konfliktas nėra emocijos susidūrimas su išorine tikrove, bet susikirtimas dvieju veržmių, kuriu pirmoji yra pasitenkinimo siekianti erotinė energija, o antro- ji — ją priturinti ir kontroliuojanti-cenzūruojanti savisaugos jėga.

Abi šios nesąmoningos psichologinės jėgos, Freudo supratimu, yra panašios į fizines, t.y. turi savo kiekybinį krūvį ir išlydi, kaip, pavyzdžiui, elektra. Jos neturi iš anksto nustatytos krypties, iv todėl gali pereiti iš vieno objekto į kitą, transformuotis. Joms tai- kintinas Helmholtzo energijos konservacijos dėsnis, pagal kuri bet kokio dirginimo krūvis, patenkąs į psichinę sistemą iš išorės, nie- kuomet nepražūsta, bet išlieka visas psichinėse reakcijose ir trans- formacijose, kurios iš jo kyla. Tai reiškia, kad kiekvienas psichinis veiksmas yra determinuotas.

Sekdamas Fechneriu, Freudas šioms psichinėms jėgoms taikė taip pat ir iš energijos konservacijos dėsnio išvedamą entropijos dėsni, pagal kurį vidutinis psichinės sistemos itampos dydis sten- giasi išlikti pastovus ; to pasiekiama betarpiškais psichinės energijos išlydžiais, kurie seka po kiekvieno jos lygi pakeliančio dirgio pagal vadinamąjį malonumo dėsnį, kuriuo vadovaujasi pasitenkinimo ieškanti erotinė veržmė. Galop to paties Fechnerio psichiniam gy- venimui taikytas mažiausios pastangos dėsnis Freudo buvo atpa- žintas savisaugos veržmėje, kuri sulaiko, uždelsia ir taupo psi- chinės energijos išlydžius pagal tikrovės dėsnio reikalavimus.

Kliniškoji patirtis vertė Freudą manyti, kad psichinis aparatas yra savotiška energijos paskirstymo sistema, kuri siekia galimai žemesnio potencialo pusiausvyros duotose sąlygose. Išoriniai ir vidiniai dirgiai iššaukia įtampas, kurios išmuša sistemą iš pusiausvy- ros ir iššaukia joje pirmykštės padėties atstatymo procesą, kuris gali turėti įvairiu komplikacijų psichinio brendimo raidoje.

52 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 1*

2. SAPNO, IšSIšOKIMO TIR SĄMOJAUS PRASMĖ

1900 Freudas išleido grindžiamosios reikšmės veikalą Sapnu aiškinimas. Juo buvo nutiestas tiltas tarp nenormalaus ir nor- malaus psichinio gyvenimo pagal žinomą Virchowo formulę, kad patologija yra kelias normaliajai biologijai ir fiziologijai pažinti.

Freudas įrodė, kad sapnas yra karališkas kelias pasąmonės procesams ir neurotiniams simptomams suprasti. Kaip neurotinis simptomas, taip ir sapnas yra kompromisas tarp dvieju veržmių, kuriu viena siekia pasitenkinimo, o kita ją kontroliuoja, arba cen- zūruoja, uždarydama ją į pasąmonę ir išleisdama iš ten tik « prisi- taikiusią » savisaugos reikalavimams, t.y. deformuotą.

Savisaugos cenzūra sumažėja miego metu, tačiau tik iš dalies. Todėl pasąmonėj cenzūros uždarytu veržmių turinys gali išplukti į sąmonę tik gerokai perdirbtam ir deformuotam sapno pavidale. Kiekviename sapne reikia skirti prisimenamą turinį nuo paslėpto turinio, arba prasmės. Pagrindiniai Freudo atrasti dėsniai, pagal kuriuos pasąmonės turinys pasislepia po sapno vaizdu ir pra- lenda pro cenzūrą, yra :

Kondensacija, arba suplakimas skirtingų dalyku ar tenden- ciju į vieną sapno vaizdą. Suplakimas įvyksta ne atsitiktinai, bet pagal keisčiausias asociacijas, kurių pagrindą sudaro koks antraeilis panašumas, priešybė, spalva, dydis ir panašiai.

Perkėlimas vienam dalykui būdingos žymės į kitą, pavyzdžiui, sapne įvykdytas agresyvinis veiksmas prieš koki gyvulį gali reikšti neapykantą kokiam asmeniui.

Dramatizacija, arba minčių bei troškimu išreiškimas konkre- čiais veiksmais ar vaizdais: abejonė apsireiškia kryžkelė, atsar- gumo reikalas — ėjimu ištiesta virve ; neigimas gali būti išreikštas sustojimu arba ir visai praleistas taip, kad tas pats vaizdas gali reikšti du prieštaraujančiu dalyku.

Sukeitimas, kuriuo sapnuotojas padaro kitiems tai, ko trokšta, kad kiti jam padarytu.

Susimbolinimas, arba minčiu bei troškimų išreiškimas simbo- liais, kuriu yra nedaug, pavyzdžiui, namas reiškia motiną, karalius — tėvą, vanduo — gimimą, tyla ar išvykimas — mirtį ; dobilas, kranas, pailgi ar įdubę dalykai — lyties organus ; lipimas žemyn, kopimas ar lėkimas — lytinį veiksmą ; maži gyvuliai — brolius ir t.t. Simbolį lengva atpažinti iš to, kad sapnuotojui jis nekelia jokiu asociacijų, nes yra apkrautas pasąmonei būdinga emocine įtampa.

9* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 53

Freudas kruopščiai ištyrė dėsnius, pagal kuriuos sapne yra perdirbamas tikrasis pasąmonės turinys, suplakant, sukeičiant, per- keliant, dramatizuojant ir susimbolinant jo elementus.

Be šio pirminio pasąmonės turinio perdirbimo, vykstančio sapne, yra dar ir antrinis jo perdirbimas, kai pabudęs sapnuotojas nesąmoningai stengiasi duoti savo sapnui logišką, racionalų pavi- dalą, dar labiau supainiojanti ir paslepianti tikrąjį jo turinį.

Sapnu analizė atskleidė Freudui ju prasmę : « sapnas yra miego sargas». Jis pašalina emocinę įtampą, kuri galėtų pažadinti iš miego. Ši įtampa beveik visada kyla iš nepatenkintos veržmės, kurią sapnas patenkina pačiu paprasčiausiu būdu, kaip vaiko fan- tazija papildo ir « atlygina » realaus gyvenimo trūkumus (haliuci- nacijos). Jeigu sapnas nepavyksta, pasąmonėj užtvenkta veržmė spaudžia ir neleidžia miegoti.

Freudas pastebėjo, kad sapne dažniausiai grįžta pirmosios vaikystės išgyvenimai ir troškimai, kurie nesąmoningai veikia suau- gusio elgesį ir dažniausiai esti giliausioji jo neurozių ir psichozių priežastis.

Bet savisaugos instinkto cenzūra sumažėja ne tik miegant, bet ir esant nuvargusiam, mieguistam, išsiblaškiusiam, dirbant monotonišką darbą, nuobodžiaujant. "Tokiais atvejais pasitaiko apsirikimų ir išsišokimų, kuriems Freudas davė parapraksiu vardą, pavyzdžiui, laikinis įprastiniu vardu ar žodžiu « užsikirtimas », užsimiršimas atlikti koki privalomą veiksmą, lapsusai kalbant, skaitant ar rašant, daiktu pametimai, pasikartojantys susižeidimai ar nelaimingi atsitikimai, įprotiniai gestai, niūniavimai ir t.t. Visi šie tariamai atsitiktiniai dalykai yra cenzūros į pasąmonę nustumtų ir užtvenktu veržmių išraiška. Juos Freudas meistriškai aprašė ir analyzavo iš pažiūros keistoko pavadinimo veikalėlyje Kasdieni- nio gyvenimo psichopatologija (1904). Sapnas, išsišokimas ir psi- chopatologinis simptomas siekia vieno ir to paties: draudžiamos veržmės patenkinimo. Kliniškais faktais yra irodyta, kad neuro- tiniuose priepuoliuose tuo pačiu metu pasireiškia ir cenzūruojanti represija, ir draudžiamos veržmės patenkinimas. Tai paaiškina faktą, kad neurotikai visokiais būdais nesąmoningai priešinasi savo neuroziu psichoterapijai.

1905 Freudas išleido labai vertingą studiją apie sąmoju*. Joje parodo, kaip sąmojuje iš karto pasireiškia dvi veržmės : ero- tinė ir agresyvinė, ir kaip cenzūros blokada yra apeinama atitin- kamu pasakojimo iškreipimu. Pasitenkinimas, kuri išgyvena są-

* Der Witz und seine Beziehung zum Unbewussten, Viena 1905.

54 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 10*

mojaus pasakotojas ir klausytojas, yra tos pačios rūšies kaip ir sapno, apsirikimo ar neurotinio priepuolio iššaukti vidinės įtampos išlydžiai.

3. PSICHOANALIZĖS LAIMĖJIMAI

Naudodamiesi šiuo nauju metodu, Freudas ir jo sekėjai pasiekė dideliu laimėjimu, kuriu šiandienė psichologija ir psichoterapija jau nebegali daugiau nepaisyti ir kuriuos šios apybraižos ribose tegalime vos trumpai suminėti ir įvertinti katalikybės šviesoje.

a. Sąmoningasis, pasąmoninis ir nesąmoningas turinys. — Pir- miausia jis atidengė tris pagrindines žmogaus psichikos sritis : sąmoningąją, pasąmoninę ir nesąmoningąją. Tradicinė psicholo- gija sąmoningąji žmogaus gyvenimą laikė jo psichikos centru, apie kuri sukasi visa kita. Freudas psichikos centru paskelbė nesą- moningąji psichikos branduolį, apie kurį sukasi visi kiti psichi- niai procesai. Kritiku sukilimą prieš šitokį nelauktą posūkį Freu- das lygino su pasipriešinimu, kuri iššaukė Koperniko teigimas, kad saulė yra kosminės sistemos centre, ne žemė ; arba Darwino tezė, kad biologinės sistemos centre yra filogenezė, o ne paskiras žmogus (ontogenezė). « Nesąmoningieji vyksmai yra tikroji psi- chinė tikrovė », rašė 1900 Freudas“: « Sąmonė tėra nepastovi jos ypatybė, daug dažniau nesanti, negu esanti»“. Šiuo teigimu Freudas nemanė sumažinti sąmonės vertę, bet norėjo pabrėžti, kad pačios sąmonės be nesąmoningųju procesu išaiškinti negalima ir kad vadinamieji somatiniai priepuoliai nėra fizinės (smegenų sutrikimo), bet psichinės (motyvavimo, minčių, afektu) prigimties. Todėl savo gyvenimo pabaigoje Freudas rašė : « Nenorime teigti, kad sąmonės ypatybė neteko vertės mūsų akyse. Ji lieka vienin- telė šviesa, kuri mums šviečia ir veda mus psichinio gyvenimo sutemose. Todėl dėl ypatingos mūsų tyrinėjimų prigimties mūsų mokslinis uždavinys psichologijos srityje yra perkelti nesąmonin- guosius procesus i sąmoninguosius ir tuo būdu užpildyti mūsų percepcijos tuštumas » 7.

Tokiu būdu visą psichini gyvenimą Freudas skiria į tris sritis : sąmoningąjį, pasąmoninį ir nesąmoningąji. Sąmoningoji sritis pri- klauso tradicinei psichologijai, filosofams ir didžiajai publikai. Pa- sąmoninei sričiai priklauso visa tai, ką galima lengvai atsiminti arba įsisąmoninti. Įsisąmoninti reiškia išreikšti žodžiu, arba ver- balizuoti. Nesąmoningoji sritis griežtąja prasme yra visi tie pro-

5 The Inierpretation of Dreams, New Yorkas 1955, 542 psl. “S Abrėgė de Psychoanalyse, Paryžius 1955, 20 psl. " Ten pat, 20 psl.

LI* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 55

cesai, kuriu savaime negalima prisiminti dėl vidinės rezistencijos, neisileidžiančios jų į sąmonę. Juos tegalima įsisąmoninti laisvos asociacijos būdu. Savaime i sąmonę jie išplunka paprastai tik psichotiniam stovyje.

Tokiu būdu nesąmoningojoje srityje glūdi laisva energija ap- krauti konkretūs daiktu ar minčiu vaizdai. Pasąmonėje yra tu konkrečiu vaizdų žodiniai atvaizdai. Kai ir žodinis atvaizdas esti apkraunamas psichine energija (dėmesiu), jis tampa sąmoningas. Kai vidinė rezistencija, arba cenzūra, sulaiko žodiniu atvaizdu apkrovimą energija (dėmesiu), nesąmoningoje srityje glūdintys konkretūs vaizdai nesiriša su savo žodiniais atitikmenimis ir negali patekti į sąmonę. Dalis pasąmonėje esančių žodinių vaizdų, kurie turi didesnio ar mažesnio ryšio su nesąmoningojoje srityje cenzūros uždarytu turiniu, esti daugiau ar mažiau sunkiai prisi- menami : jie, tarsi, stovi ant liežuvio galo ir tik negali būti išreikšti žodžiais, arba verbalizuoti. Laisvos asociacijos pagalba psichoana- lizė atstato ryši tarp pasąmonėje glūdinčio žodinio vaizdo ir jo nesąmoningojo turinio, kuris tampa sąmoningas ir todėl sukon- troliuojamas.

Nesąmoningieji procesai yra glaudžiai susiję su instinktais ir jiems yra svetima laiko ar neigimo sąvoka. Pagrindinis jų dėsnis yra ieškojimas malonumo ir vengimas skausmo. Paerzinimu susi- kaupimas sukelia įtampą (skausmą), verčianti ieškoti betarpiško išlydžio priemonių (troškimas), kurios atleidžia įtampą (malonu- mas). Naujagimis vadovaujasi išimtinai šiuo refleksinio pobūdžio malonumo principu, kuris sudaro pirminį psichinio gyvenimo būdą. Greitai tačiau pradeda nepakakti kad ir smarkiausiai pareikšto noro (pavyzdžiui verksmo) augančio žmogaus reikmėms patenkinti ir žmogus vis labiau pradeda tenkinti savo reikmes nauju, antriniu būdu, kuriam vadovauja jau nebe malonumo, bet realybės dėsnis. Sukilus norui, įsijungia nauja jėga, kuri sulaiko betarpišką jo išlydi, jį atideda, planuoja ir patenkina pagal tikrovės patirties statomus reikalavimus. Kūdikis blaškosi iki paroksizmo arba puola į haliucinaciją, jei tuojau negauna to, ko nori. Subrendęs moka palaukti, suspenduoja veržminės energijos išlydį tikrovės diktuojama cenzūra ir pamažu, planingai siekia kilusio noro paten- kinimo. Jei suaugusis neišmoksta «+ apmarinti » savo malonumu ir vadovautis tikrovės-patirties principu, jo elgimasis darosi vis 1a- biau nekantrus, griežtas, kraštutinis, netikroviškas, nenormalus, infantiliškas, neurotiškas, psichopatiškas. Tik vaizduotė ir suaugu- siame vadovaujasi malonumo dėsniu, lengvai prisiriša ir sunkiai atsiplėšia nuo malonumų šaltinių. Ji ypač pasileidžia psichinio nuovargio, emocinio susierzinimo, filmu žiūrėjimo, miego metu.

56 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 12*

Jos primityvus, prelogiškas, regresyvus, vaizdinis mąstymas suau- gūsiems gali būti meninės, poetinės kūrybos šaltinis.

b. Erotinis malonumo instinktas ir jo evoliucija. — Freudas buvo apkaltintas panseksualizmu ypač už revoliucinį teigimą, kad seksualinis gyvenimas prasideda ne brendimu, bet gimimu, ir bai- giasi mirtimi. Karštoms polemikoms atvėsus, šiandien jau visi mato, kad seksualumas, arba libido, Freudui reiškė ne ką kita kaip hedonizmą, sensualizmą, gyvybės instinktą, erotizmą, kurio tik specializuotą dali sudaro lyties instinktai : « Tai, ką psichoanalizė pavadino seksualumu, jokiu būdu negalima identifikuoti su veržme į dvieju lyčiu vienybę ar į malonaus jausmo sukėlimą tam tikruose organuose ; jis daug labiau panėši į plačiai apimantį ir pasipildantį Platono Simposiumo Erosą » 8.

Šitaip suprastas erotinis instinktas (libido) keičiasi su žmogaus amžiumi ir pereina keturias skirtingas fazes, atitinkančias keturioms erogeninėms, arba malonumą sukeliančioms kūno zonoms, kurias Freudas pavadino oraline (žindimo), analine (eliminacijos), faline (savižavos) ir genitaline (kitožavos).

Oralinė fazė prasideda gimimu ir tęsiasi vienerius metus. Psichinis gyvenimas koncentruojasi pasitenkinime, kurį duoda burnos gleivių jaudinimas, surištas su šiuo metu vyraujančia maiti- nimosi funkcija, bet ne išimtinai: kūdikis nenustoja čiulpęs ir tada, kai yra sotus. Dėl savo privataus egotistinio pobūdžio ši fazė Freudo buvo pavadinta autoerotine.

Analinė fazė apima maždaug antruosius amžiaus metus. « Viduriu turini », rašo Freudas, « kūdikis, žinoma, laiko savo kūno dalimi ; jam jis yra dovana, kurią atiduodamas jaučiasi pareiškiąs savo klusnumą, o sulaikydamas — užsispyrimą »?. Kūdikis išgy- vena pasitenkinimą tiek sulaikydamas ir akumuliuodamas šį turinį (kartais iki aštrių spazmų), tiek ir išstumdamas jį laukan. Šiedu vienas kitam priešingi veiksmai suteikia analinei fazei ambiva- lentinio pobūdžio, išreiškiančio palanku arba nepalankų vaiko san- tykį su kitais. Atliekami atitinkamų raumenų kompresija, jie turi aiškiai agresyvinės, sadistinės prasmės.

Falinė fazė trunka nuo trečiųjų iki penktuju-šeštujų amžiaus metų. Pasitenkinimo išgyvenimas poliarizuojasi šlapimo išleidime ir šiam reikalui tarnaujančio organo manipuliavime, suteikiančiame šiai fazei narcizinį savižavos pobūdį.

Genitalineį fazei yra būdingas atsidavimo kitam, arba donaty-

* S. FaEup, Ma vie et la psychanalyse, Paryžius 1925, *1949, 169 psl. * Trois essais sur la Thėorie de la sexualitė, Paryžius 1905, 21949, 93 psl.

13* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 57

vinis pobūdis, be kurio neišgyvenama pilno pasitenkinimo. Perė- jimas iš falinės į genitalinę, arba gimdymui tarnaujančią fazę vadi- nasi neutraliuoju, arba latentiniu periodu, kuris trunka nuo penk- tuju-šeštųjų metu iki brendimo amžiaus.

Remdamasis Fechnerio prielaida, kad psichinė erotinio instinkto (libido) energija yra ribota ir jos kiekis žmoguje lieka tas pats, Freudas daro išvadą, kad jeigu libidinis instinktas savo raidoje lieka perdaug prisirišęs prie vienos iš pereinamuju pregenitalinių zonų, tai mažesnis jos kiekis pasiekia genitalinę-oblatyvinę fazę. Tai, kas tokiu atveju įvyksta, Freudas bando išaiškinti palyginimu apie kariuomenę, kuri okupuoja priešo teritoriją ir palieka dalį savo okupacinių jėgų strateginiu zonų apsaugai. Bet kuo daugiau kareiviu paliekama jau okupuotose zonose, tuo mažiau jų lieka naujoms teritorijos zonoms pulti ir užimti. Todėl jei taip suma- žėjusi kariuomenė, žygiuodama pirmyn, staiga sutinka didesnę už save priešo jėgą, nelieka kitos išeities kaip trauktis atgal prie anksčiau okupuotos zonos, kurioje buvo palikta didžiausioji oku- pacinės kariuomenės dalis.

Šitoks instinkto traukimasis atgal, arba regresija į pregenita- linę fazę, Freudo supratimu, yra neurozių ir psichoziu šaltinis. Normalus žmogus yra tas, kurio erotinis instinktas yra apleidęs pregenitalines, egotistines nesubrendusio vaiko fazes ir savo ener- giją yra sukoncentravęs oblatyvinėje, altruistinėje « genitalinėje » fazėje. Neurotikas yra tas, kurio libido pasiekė pregenitalinę fazę žymiai susilpninta ir todėl didesnių sunkumu atvejais yra linkusi pasitraukti atgal į egotistines pregenitalines zonas, kuriose paliko didžiausiąjį savo energijos kiekį. Jei libido vystymasis visiškai sustoja vienoje iš pregenitalinių faziu taip, kad visai nepasiekia genitalinės fazės, toks sustojimas Freudo buvo pavadintas fiksa- cija, duodančia pradžią vadinamoms psichotinėms perversijoms ir stereotipiniams charakterio bruožams, kaip užsispyrimui, pedantiš- kam smulkmeniškumui ir panašiems. Šiandien yra visuotinai priimtas faktas, kad libido regresas yra neurozių, o fiksacija — psichoziu priežastis. Neurotikas yra tikrovės sąjungininkas prieš instinktą, kurio įsigalėjimo kratosi ir nerimastauja. Psichotikas yra instinkto sąjungininkas prieš tikrovę, kurios stengiasi išvengti netikroviškom priemonėm". Tokiu būdu yra nustatyta, kad libido regresas į autoerotinę oralinę fazę reiškiasi instinktu nepasoti- numu, nervu depresija ir schizofrenija ; fiksacija šioje autoeroti- nėje fazėje veda į kriminalizmą, prostituciją, moterų homoseksua-

1“ Plg. S. FaEUD, Neurosis and Psychosis ; žr. Collected Papers, II t., Londonas (1924) 1956, 251 ir sek. psl.

58 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.1.C. 14*

lizmą, alkoholizmą, toksikomaniją. Libido regresas i analinę fazę pasireiškia linkimu į abejones, skrupulus bei persekiojimo maniją, į perdėtą kolekcionizmą ir obsesyvinę bei kompulsyvinę psichozę ; fiksacija šioje ambivalentinėje fazėje traukia į vyriškąjį homosek- sualizmą, sadizmą, masochizmą. Regresas i falinę fazę iššaukia menkavertiškumo kompleksą, nerimą, nerimastingąją bei somatinę isterijas ir įvairias fobijas ; fiksacija šioje narcizinėje fazėje stumia į nežabotą ambicingumą, donžuanizmą, savirodą, koketizmą, egzi- bicionizmą..

Jeigu šeimos aplinka (ypačiai motina) oralinės (receptyvinės) fazės metu yra kūdikiui palanki ir šilta, visam savo gyvenimui jis igyja emocinį linkimą pasitikėti kitais. Priešingu atveju kūdi- kyje isigali pesimistinis nepasitikėjimas kitais ir savim bei linki- mas veikiau imti, bet ne duoti iš baimės, kad rytoj gali trūkti to, ką šiandien turi.

Jei kūdikio šeimos aplinka analinės (sfinkterinės) fazės metu neprisiderina prie jo nuolat besikeičiančiu sulaikymo ir elimina- vimo norų, prie begalinės jo žaidimų kartojimosi monotonijos, prie jo perėjimu iš noro turėti į norą nusikratyti, tuomet kūdikis neiš- moksta kontroliuoti ne tik savo eliminatyvinį viduriu aparatą, bet ir savo fizinę bei socialinę aplinką. Jis neišmoksta pereiti iš nusi- teikimo «imti » į nusiteikimą « palikti » be perdėto prisirišimo prie vieno arba kito. Vietoj sveikos autonomijos jo būde įsigali nepa- sitikėjimas savim ir baimė, kad gali nepasisekti ar nesukontroliuoti.

Paprastai jau pačioje falinės fazės pradžioje berniukas pajunta emocinį linkimą į savo motiną, o mergaitė — į tėvą. Jie geidžia būti jų išskirtinai mylimi, bet berniuko instinktas greitai pajunta, kad tokia išskirtinė motinos meilė priklauso jo tėvui ; panašiai ir mergaitės instinktas įsitikina, kad tėvo meilė išskirtinai priklauso jos motinai. Iš čia kyla pavydulingos berniuko « varžybos » su tėvu, o mergaitės — su motina, ką Freudas pavadino Edipo kom- pleksu. Jeigu tėvai tikrai mylisi išskirtine meile, vaiku instinktas tatai greitai pajunta ir suvokia tokių varžybų negalimumą. Ber- niukas pradeda instinktyviai tapatinti su savim ir imituoti savo tėvą, kuris tokią išskirtinę motinos meilę yra sau laimėjęs, o mer- gaitė — motiną. Šiuo keliu berniukas įsigyja ištvermingos inicia- tyvos dvasią, gebėjimą rinktis tinkamas priemones norimam tikslui pasiekti, norą rungtyniauti ir laimėti. Taip pat ir mergaitė, imi- tuodama savo motiną, išsiugdo moteriškojo charakterio bruožus ir sveiko brendimo tikrumą. Jei ši natūraliai sveika tėvu ir vaiku emocinė sąveika neįvyksta, sūnaus psichinė raida orientuojasi pagal motiną, o dukters — pagal tėvą. Mergaitė išauga vyriška, o berniu- kas — moteriškas. Jis neturi ištvermingos iniciatyvos, jaučiasi ne-

15* PSICHOANALIZĖ KATAIIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 59

pajėgus rungtyniauti su bendraamžiais, traukiasi iš sau lygiu gru- pės su pavydulingo menkavertiškumo ir neaiškios kaltės jausmu, kurį nesąmoningai kompensuoja fantastiškais planais ir svajonėmis apie save kaip kokį visus nugalinti pasaku milžiną.

Berniukui atlyžti nuo linkimo į motiną, o mergaitei — į tėvą, Freudo įsitikinimu, padeda gimdytoju draudimai, bausmės ir at- pildai. Jų įsakymai, grasinimai, kaltinimai ir raginimai identifi- kacijos keliu susiformuoja į paties vaiko «sąžinės balsą », kuriam Freudas davė super-ego vardą. Freudas pastebėjo, kad super-ego stiprumas nepriklauso nuo tėvu elgesio su savo vaikais griežtumo, bet nuo Edipo komplekso, t.y. prisirišimo prie priešingos lyties gimdytojo, smarkumo. Edipo komplekso jėga (catexis) persilieja į super-ego balsą, kuris gali pasidaryti taip despotiškai stiprus, kad paraližuoja visą iniciatyvą ir iššaukia persekiojimo bei depresijos psichozes su būdingais nepakeliamos kaltės ir nevertumo jausmais. Svelnesnės super-ego obsesijos formos yra skrupulingas perfekcio- nizmas, tvarkos ir švaros manija, perdėtas pareigingumas ir pa- našios.

c. Eros ir Thanatos. — Stebėdamas id, ego ir super-ego poreiš- kius kliniškoje praktikoje, Freudas nuolat tobulino ir keitė savo psichoanalizės teoriją ir jos metapsichologiją. Baisiu sapnų karto- jimasis po sukrečiančių katastrofų, būdingas visoms traumatinėms neurozėms, kurios siekia vis iš naujo grąžinti skaudžius išgyveni- mus; priverstinis-obsesinis kartojimas tu pačiu klaidų, nors iš jų seka skaudžios pasėkos ar kompromitacija; vaikų linkimas naikinti žaislus be regimos priežasties — vertė Freudą prileisti žmoguje tamsu naikinimo, agresijos instinktą. Tokiu būdu šalia ekstraversinio eroso, arba gyvybės instinkto, siekiančio vienyti, kurti, statyti, rizikuoti ir kurio viršūnė yra naujos gyvybės sukū- rimas, Freudas pastatė introversinį naikinimo, mirties instinktą (ihanatos), kuris veikia tyliai normaliame žmoguje, bet išplūnka visa jėga į paviršiu įvairiose agresyvinėse ir autodestruktyvinėse psichozėse ir ypač priverstinio kartojimo dėsnyje, pagal kuri žmo- gus sensta ir miršta, pakartodamas primityvią gyvos medžiagos padėtį, kuri buvo neorganinė, negyva. Eros ir thanatos — gyvybės ir mirties instinktai žmoguje veikia kartu. Eroso įtakoje destrukty- viniai thanaios instinktai švelnėja, virsdami noru pavergti, turėti, valdyti (Wille zur Macht). Bet ir eros aštrėja ir žiaurėja ihanatos įtakoje, igaudamas sadišku bruožu. Tokiu būdu veržminis žmo- gaus psichizmas galutinėje Freudo vizijoje atrodo kaip eros ir thanatos kova. Šioje kovoje Ego yra Eros Id atstovas, 0 super- ego — thanatos agentas, stumiąs į depresiją, melancholiją, savi-

60 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.1I.C. 16*

žudybę. Ego tampa masochistiniu dėl sadiškos super-eg0o savybės !!. Eros siekia įtampos, augimo, kilimo, — thanatos stumia į išlydį, į mirti, į nirvaną. Eros atitinka tomistiškajam appetitus concupisci- bilis, Thanatos — appetitus irascibilis : geisliajam ir irzliajam po- traukiams arba veržmėms, kurios išteka iš bendrųjų meilės ir ne- apykantos šaltinių.

Gindamasis nuo super-eg0, to mirties instinkto agento, ego vartoja pavojaus signalą — nerimą, arba baimę, kuri yra trejopa : išorinė, išvidinė ir moralinė.

Išorinė, arba daiktinė baimė kyla iš skausmą keliamu aplin- kos dirgiu, į kuriuos reaguojama, bėgant nuo pavojaus arba jį puo- lant. Baimė auga iki paraližuojančio siaubo, jeigu reagavimo ga- limybės mažėja iki nulio, pavyzdžiui, skęstant ar automobilio katas- trofoje. Freudas mano, kad žmogų tada pagauna pirminis klai- kas, kurį jis nesąmoningai išgyveno begimdamas, kai jautėsi visiš- kai bejėgis reaguoti į pirmu skausmingu dirgių antplūdį.

Išvidinė arba neurotinė baimė yra nerimas dėl to, ką galėtu padaryti erotinės ir agresyvinės veržmės ištrūkusios iš paciento kontrolės. Jei neurotinė baimė neturi aiškaus objekto, jei ima nerimastis, kad kažkas neišreiškiamai baisaus kiekvienu momentu gali įvykti, ji vadinama neaiškia, arba plūduriuojančia (fee-floating anxiety) ; jei ji yra surišama su kokia vieta, asmenimi ar daiktu, vadinasi fobija, pavyzdžiui, agorafobija, klaustrofobija ir panašiai (phobic anziety) ; jei ji yra perkeliama į kurią kūno dalį ar organą, tampa isteriniu paralyžiumi (bound anziety).

Moralinė baimė yra emocinė gėdos ir kaltės reakcija, sukelta pavojaus, kylančio iš neprisitaikymo prie super-ego reikalavimu. Kietas ir negailestingai žiaurus super-ego moralizmas, kuri čia Freudas turi mintyje, yra nesąmoningo kaltės jausmo priežastis, kankinanti skrupulingų neurotikų pasąmonę. Freudo įsitikinimu, ji yra neurotinės ir daiktinės baimiu sintezė, nes ir erotinių bei agresyviniu veržmių pasileidimo (neurotinė baimė) bijomasi dėl super-ego grasinimų labiausiai išorinėmis bausmėmis (daiktinė baimė). Kiekvienos baimės prasmė yra įspėjimas, kad reikia laukti didesnio pavojaus, jei nebus laiku reaguota ir prisitaikyta. Jei toks prisitaikymas, arba apsigynimas nuo pastebėtu tikrovės pa- vojų nesiskaito su tikrove, jis tampa patologiškas.

Patologiško, arba netikroviško apsigynimo pirmavaizdis yra

1 Plg. C.S. HaLL - G. LinpzEv, Psychoanalytic Theory and its Appli- cations in the Social Sciences, žr. H. LinDzEY, Handbook of Social Psycho- logy, Cambridge 1954, 143-180 psl.

17* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 61

apalpimas, kuriuo ego atsisako bet kokio ryšio su tikrove ir jos pavojais ir kuris tik savo trumpumu skiriasi nuo komos.

Represija yra nustūmimas iš sąmonės į nesąmonę super-eg0 reikalavimams prieštaraujančiu ir todėl pavojingu libido veržmiu ir su jomis surištu patirčių. Patirties akiratis susiaurėja ir net gali būti patologiškai aprėžiamas isteriniais paralyžiais, apakimu, apkurtimu, balso netekimu, impotencija ir t.t. Nustūmimas pa- naikina baimę, bet ne veržmes, kurios stengiasi sugrižti pagal « priverstinio pakartojimo » dėsnį ir grįžta, kai ego budrumas susilp- nėja ypačiai miego, ligos ir kriziu atvejais. Gindamasis nuo jų grižimo, ego yra linkęs vartoti kaskart vis radikaliau su tikrove nesiskaitantį ir todėl patologiškesni apsigynimo mechanizmą : izo- liaciją, racionalizaciją, anuliaciją, negaciją, projekciją, introjekciją, reakcinę formaciją, sublimaciją...

Izoliacija atskiria emociją nuo pavojingo vaidinio ar minties ir nustumia ją į nesąmonę arba perkelia į kitą vaidinį, taip kad, pavyzdžiui, gali ramiai kalbėti apie tikrai sau skaudų dalyką, o patekti į pykčio krizę dėl kokio visai pašalinio menkniekio. Tokia izoliacija gali įvykti tarp minties ir jos veiksmo, tarp vienos ir kitos minties ir t.t.

Racionalizacija yra pretenzingas pateisinimas kokio neleistino poelgio arba dirbtinis išaiškinimas kokios nesėkmės. Patologinėje plotmėje racionalizacija reiškiasi paranoine persekiojimo manija.

Anuliacija arba panaikinimas yra priverstinis pakartojimas kokio nors veiksmo ar minties, pavyzdžiui, pakartotinis duru ar duju uždarymas dėl « didesnio saugumo », simetriju, lyginiu skai- čiu manija, vieno veiksmo « pataisymas » kitu priešingu ir panašūs veiksniai.

Paneigimas, arba atsisakymas pripažinti sau nemalonius daly- kus, pavyzdžiui, ligos simptomus ar turimas intencijas. Pasaky- mai kaip « Aš nenoriu šituo tave įžeisti». Megalomanija yra nei- gimas savyje visko, kas nepatinka.

Projekcija, arba primetimas savu nemaloniu faktu ar minčių kitiems, pavyzdžiui, matyti smerkti ir bausti kituose agresijos ar suvedžiojimo tendencijas, kurios tikrumoje slepiasi tavyje. Šiuo būdu patenkinamas dvigubas noras : daryti ką nors prieš sau pavo- jingas tendencijas ir dominuoti savo aplinkai. Kūdikiui, kuriam dar neaiškus skirtumas tarp ego ir non-ego, yra normalu priskirti savo nemalonias ypatybes kitiems ir mušti stalą, į kurį pats užsi- gavo galvą. Suaugusiame tačiau jau nėra normalu tikėti apža- vais bei prietarais ir sistemingai versti bėdą kitiems už savo ne-

62 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 18*

sėkmes. Patologiška projekcijos forma yra paranoiškoji schizo- frenija ir persekiojimo manija.

Introjekcija yra archaiškiausias apsigynimo mechanizmas, sie- kiąs oralinę fazę, kada žinduklis jaučia tik tai, ką čiulpdamas į save iima, be jokio skirtumo tarp savęs ir išorės pasaulio. Intro- jekcija dar yra normali priemonė Edipo kompleksui nugalėti, kai introjektuoja ir identifikuoja su savim berniukas savo tėvą, o mergaitė — savo motiną. Patologiškas yra gyvenimas introjek- tuotu savo svajonių pasauliu schizofrenijoje ir sunkioje ligūstoje depresijoje, kuri prasideda bandymu perkelti į kitus savo agresy- vines veržmes, bet baigiasi ju introjekcija, kuri sukelia kaltės jausmą ir agresiją prieš save pati su savižudybės tendencija.

Psichoanalizė siekia išlaisvinti žmogaus ego nuo šitu netikro- višku ir todėl patologišku apsigynimo mechanizmu ir tikroviškai suderinti nesąmoningąsias veržmes su aplinkos reikalavimais. Psi- choanalizė nesukuria naujo žmogaus, bet tik padaro jį labiau dva- siškai subrendusį. Po pavykusios psichoanalizės paprastai jaučiama lengva paranoikalinė euforija gana greitai dingsta ir pamažu grižta daugiau ar mažiau ankstesnė padėtis. Todėl jau Freudas reikalavo pakartoti psichoanalitinį gydymą kas penkti metai. Baigiant tenka pažymėti, kad žmogus šalia malonumo ir tikrovės principu, atitinkančiu fiziologines ir psichologines reikmes, turi dar ir grynai psichiniu sąmoningų reikmių, kurias valdo naujas vertybių dėsnis. Specifinis žmogaus pasitenkinimas nėra psichofiziologiniu veržmių išlydžiuose, bet sąmoningoje kūryboje, kuri yra tikrovės pritaiky- mas vertybių reikalavimams. Bet tai jau yra doros ir religijos sritis, kuri prasideda už psichoanalizės tyrinėjamų nesąmoningų veržmiu akiračio. Čia yra psichoanalizės metodo ribos ir čia pra- sideda galimų nesusipratimu pavojai.

III. PSICHOANALIZĖS DERLIUS KATALIKIŠKŲJŲ PRINCIPŲ ŠVIESOJE *

Naudodamasis šiuo nauju laisvujų asociacijų metodu, Freu- das ir jo sekėjai pasiekė tokiu laimėjimų, kurių psichologija jau nebegali neboti.

Pirmiausia buvo atidengti trys skirtingi žmogaus psichikos klodai : sąmonė, pasąmonė ir nesąmonė. Prieš tradicinę psicholo- giją, kuri sąmonę laikė žmogaus psichikos centru, Freudas pastatė

* Ankstyva ir netikčta mirtis neleido autoriui baigti šios studijos. Šio skyrelio rasta tiktai apmatai, kurie čionai studijos pilnumo dėliai duo- dami.

19* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 63

nesąmonę. Kritiku sukilimą prieš tokią ereziją Freudas lygino su pasipriešinimu Kopernikui, kuris driso teigti, kad ne žemė, bet saulė yra kosminės sistemos centre ; arba Darwinui, kuris biologinės sistemos centrą perkėlė iš paskiro žmogaus (ontogenezės) į rūšies plėtrą (filogenezę). Sąmonės sritis priklausanti tradicinei psicho- logijai, filosofams ir didžiajai publikai. Pasąmonė apima visa tai, ką vėl galima normaliai atsiminti ir įsisąmoninti, arba išreikšti žodžiais (verbalizuoti). Nesąmonę sudaro psichinis turinys, kurio negalima prisiminti ir išreikšti žodžiais dėl psichinės rezistencijos, kuri neisileidžia jo į sąmonę. Freudas tyrė nesąmonės užmaršoje uždarytų veržmių dinamiką, valdomą malonumo dėsnio. Kūdikis blaškosi iki paroksizmo arba įpuola į haliucinaciją, jei tuojau ne- gauna to, ko nori. Bręsdamas, žmogus išmoksta palaukti, sulaiko bei atideda veržminės energijos išlydi tikrovės diktuojama cenzūra ir pamažu bei planingai siekia kilusio noro patenkinimo. Jei suau- gusis neišmoksta atsisakyti betarpiško malonumų tenkinimo ir vadovautis tikrovės principu, jo elgsena darosi nekantri, kraštu- tiniškai griežta, netikroviška, infantiliška, neurotiška, psichopatiška. Ši kova tarp malonumo ir tikrovės primena pagrindinį krikščio- niškosios asketikos reikalavimą išsižadėti ir apsimarinti. Šiandien neurotikas yra suprantamas kaip tikrovės sąjungininkas prieš ma- lonumo veržmę, kurios įsigalėjimo savyje jis bijosi ir nerimastauja. Psichotikas malonumo veržmės sąjungininkas prieš tikrovę, kurios stengiasi išvengti netikroviškom priemonėm.

Malonumo, arba erotinės veržmės raidą Freudas suskirstė į keturias fazes: oralinę, analinę, falinę ir genitalinę. Jis įrodė, kokią didelę svarbą normaliam psichikos išsivystymui turi pirmoji kūdikystė ir sveika šeimos aplinka, kurios palankios ar nepalan- kios reakcijos visam gyvenimui įspaudžia neišdildomus būdo bruo- žus, kaip pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, linkimą i optimizmą ar pesimizmą, šykštumą ar dosnumą ir t.t. Laimingas Edipo kom- plekso nugalėjimas falinės fazės pradžioje labiausiai priklauso nuo išskirtinės tėvu meilės vienas kitam. Jei tėvai nesimyli tikra iš- skirtine meile, berniukas išauga moteriškas be ištvermės ir inicia- tyvos, o mergaitė — vyriška. Čia vėl pasitvirtina Bažnyčios nuo- jauta, kad kūdikį reikia krikštyti galimai anksčiau ir kad jis augtu palankioj nesuardomos moterystės šilumoj. Didėjant šeimų sui- rimui ir divorsams, proporcingai didėja ir be psichinės pusiausvyros išaugusių neurotiku ir psichotikų skaičius.

Tyrinėdamas Edipo kompleksą, Freudas priėjo išvados, kad socialinės aplinkos, o ypač tėvu įsakymai, grasinimai, raginimai ir kaltinimai identifikacijos keliu susilieja į nesąmoningą «sąžinės »

*

balsą, kuriam jis davė super-ego vardą. Freudas pastebėjo, kad

64 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 20*

super-ego stiprumas nepriklauso nuo tėvu griežtumo vaiko atžvil- giu, bet nuo Edipo komplekso smarkumo, kuriuo berniukas prisi- riša prie motinos, o mergaitė — prie savo tėvo. Edipo komplekso jėga persilieja į super-ego, kuris gali pasidaryti taip despotiškai smarkus, kad paraližuoja visą iniciatyvą, iššaukia persekiojimo bei depresijos psichozes su būdingais nepakeliamos kaltės ir never- tumo bei gėdos jausmais. Švelnesnės super-ego obsesijos formos yra perdėtas pareigingumas, skrupulingas perfekcionizmas, tvarkos bei švaros manija ir t.t. Šiandien vis labiau tikima, kad nesąmo- ningasis super-ego yra tas cenzūrinis filtras, kuris košia erotines ir agresyvines veržmes ir apsprendžia visiškai primityvią dar negal- vojančio vaiko moralę. Žmogui beaugant, jame bunda ir bręsta vertybiu pažinimu ir meile grindžiamas sąžinės balsas, kuris yra tikrosios, sąmoningos ir laisvos, moralės sąlyga. Regresas į nesą- moningą super-ėgo moralę yra galima ir suaugusiame žmoguje, bet tai yra regresija į dorinį infantilizmą, kuris savo ligūstu stip- rumu gali užgniaužti sąmoningos sąžinės balsą ir būti žinomų neuroziu bei psichozių šaltiniu.

Terminologija :

instinktas — veržmė — potraukis — nuojauta

stūmis — drive — Trieb

savižava — egotistinis

kitožava — altruistinis

pirmavimo, pranašumo veržmė — Wille zur Macht

sąmonė — pasąmonė — nesąmonė (filosofiška — psichologine prasme)

sąmonė — pasąmonis — nesąmonis

Kux. pR. PR. BRazys, M.L.C. Roma

KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA

Priežastys, nulėmusios imtis šios temos, buvo kelios. Pasta- ruoju metu pagyvėjusi egzistencinės teologijos raida Vakarų Eu- ropoje pažadino visą eilę įdomiu klausimų; Vatikano II visuo- tino susirinkimo sesijose vykę debatai išryškino dviejų pagrin- diniu teologinės minties keliu susikryžiavimą, patraukusi net ir iki šiol teologiniams klausimams abejinguju dėmesi. Pradžioje nedrąsiai, bet netrukus vis aiškiau pasigirdo balsu, reikalaujančių išeiti iš taip vadinamosios mokyklinės-vadovėlinės teologijos rėmų ir teologijos šviesoje pažvelgti į konkretų dabarties gyvenimą su visomis jo komplikuotomis problemomis. Ši gyvenimiškai-isto- riškai orientuota mintis, aišku, neišvengė tradicinės, jau nusisto- vėjusios katalikų teologijos atstovu reakcijos ir nuoširdžios baimės, ar, šitaip nauju kelių beieškant, nebus kėsinamasi į pačias apreikšto- sios tiesos ir ant josios pagrindų sukurtos teologinės sistemos šaknis. Tačiau šis naujos minties sąjūdis daugumai atrodė, kad visiškai atliepė popiežiaus Jono XXIII pagrindinę intenciją — troškimą vidinio visos Bažnyčios gyvenimo atnaujimo — aggiornamento — ir jau iki šiolei yra davęs apčiuopiamų rezultatu, būtent, jau priim- tuose ir viešai paskelbtuose dokumentuose. Šitaip bemąstant ir konkrečiai siekiant sustoti prie vienos iš aktualesniu temų šiam suvažiavimui, 1964 m. vasarai baigiantis, dabartinis Šv. Tėvas Paulius VI paskelbė pirmąją savo encikliką EZcclesiam Suam, kurios siela — nuoširdus siekimas sueiti į dialogą — pokalbi su moder- niuoju pasauliu. Tada jau nebeliko abejonės, kad ir mums šio suvažiavimo pagrindinės temos rėmuose, būtu pravartu bent susipažinti su naujesniaisiais moderniosios teologijos keliais, ypač teologijos ryšio su konkrečia gyvenamosios tikrovės problematika.

Kai dėl temos pavadinimo, tai jis, nors ir tiesioginiai, buvo padiktuotas belgu teologo kan. G. Thils jau prieš dešimti metu pasirodžiusio veikalėlio Thėologie des rėalitės terrestres antraštės. G. Thils buvo vienas pačių pirmuju, kuris šia savo studija atkreipė teologų akis į konkrečius žemiškojo gyvenimo reiškinius ir parodė reikalą ir patiems teologams ne tik pro juos tylomis nepraeiti, bet ties jais susimąstyti ir duoti prasmingą teologinę moderniojo gyvenimo padiktuotu apraiškų vertinimą.

5

66 KUN. DR. V.M. CUKURAS 2*

I. PROBLEMATIKA

Norėčiau pagrindinę šio referato problematiką atskleisti, išeidamas iš vieno būdingo mūsu gyvenime pastebėto fakto. Sek- dami pastarojo dešimtmečio lietuviu mokslinę literatūrą, varty- dami žurnalų puslapius, ieškodami naujai pasirodžiusių moksliniu veikalų pavadinimų periodiškai leidžiamose bibliografinėse ži- niose — Knygu Lentynoje ir kitur, tur būt, ne vienas pastebėjome, kad šiame laikotarpyje nepasirodė nė vienas gilesnis, mokslinio lygio pasiekęs teologinis veikalas, nė vienas gilesnis teologinis straipsnis !.

Antroje vietoje labai būdinga yra ir tai, kad vienintelė šiame laikotarpyje parašyta didesnio masto teologinė studija Didžioji Padėjėja ir pora gilesniu teologine tema parašytu straipsniu Aiduose buvo ne teologų specialistu, kunigu, bet pasauliečių darbai *. Mes turime akademiniais laipsniais pasipuošusiu kunigų, turime puikiai plunksną valdančiu lietuvių teologų, bet jie sutinkami savo originaliais straipsniais rimtesniuju mūsu žurnalų filosofijos, istorijos, meno kritikos, literatūros skyriuose. Pakanka tik pažvelgti i pastaruju kelių metų Aidu religinį skyriu arba specialiai kuni- gams skiriamojo Lux Christi puslapius, ir nustebsime pamatę teologijos nuskurdimo, gal net ir mirties ženklu. Natūraliai kyla klausimas: kodėl? Retkarčiais tenka iš paklaustųju mūsu teo- logų nugirsti ši pasiteisinimą — esą, ką jau čia naujo, žmogus, surasi toje teologijoje, kur viskas jau nusakyta, dogmine tiesa stabili- zuota, kodifikuota ir t.t. Kūrybiniam nerimui, gyvai plunksnai tad šie žmonės ieško kitu dirvonu, ypačiai kultūros filosofijos, meno bei literatūros, estetikos laukų ...

Čia paminėtas reiškinys tačiau nėra vien tik mūsu, lietuvių teologų «+ nuodėmė x. Teologu nekūrybingumo, nerangumo reiš- kiniu buvo pastebėta ir kituose kraštuose, ypač čia, Amerikoje. Ieškant atsakymo, dabar ima aiškėti, kad artimiausia priežastimi viso šito sustingimo, nekūrybingumo tenka laikyti tendenciją iš- tikimai laikytis taip vadinamosios «vadovėlinės » — mokyklinės teologijos, kuri, sykį pasisavinta seminarijos metais, kažkaip lieka pasąmonėje, tarsi, geležinė norma, sąlygojanti bet koki toli- mesnį teologinį mąstymą. Vadovėlinė teologija, pastebi Karl

1 Išimtimi, žinoma, tenka laikyti šios Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbuose paskelbtieji referatai ir kelios, deja, ne lietuviu kalba paskelbtos mūsų dar tik bręstančių teologų disertacijos, tikriau sakant, tu disertacijų dalys arba santraukos, kuriu pirmoji paskirtis yra josios autoriui padėti įteisinti savo daktaro laipsni.

* Čia turiu ypač prieš akis mūsų filosofo prof. Ant. Maceinos darbus.

3* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 67

Rahner?, nėra padariusi veik jokios pažangos per pastaruosius keturis šimtus metų nuo Tridento susirinkimo (jis ją vadina « tri- dentine » teologija) ir savo kolosaliniu svoriu lyg užblokavo ku- nigų ir daugumos teologų sąmonę. Tendencija pakartoti dogma- tinę formulę ir jos rėmuose atsakyti į kasdieninės tikrovės iškel- tuosius klausimus — neišskelia kūrybinės ugnies.

Netenka tad stebėtis, kad šitokia savimi pasitikinti, griežtuose sistemos rėmuose užsidariusi teologija susilaukė aštrios kritikos, ypač iš vidurio ir vakaru Europos kūrybingesniujų teologų tarpo. Pažvelgę i pastarųjų laikų Europos kraštu, ypač Vokietijos, Pran- cūzijos, Belgijos ir Olandijos teologinius žurnalus bei paskelbtas teologų studijas, pastebėsime akivaizdžių nekantrumo, kartais net ironijos ženklų, rodančių, kaip ne vienas, ypač jaunesniųjų teologų, yra linkę greitai ranka numoti ir nusisukti nuo viso, kas iki šiol buvo vadinama sistematine, dogmatine teologija ir « pa- dėti kryžių» ant tomizmo, scholastikos. Šis nerimas ir naujų keliu ieškojimas, lyg banga, jau pradeda persimesti ir šiapus Atlanto, iaudrindamas pirmoje eilėje jaunųjų teologijos studentų mases. Žinoma, kaip paprastai būna su naujais sąjūdžiais ir daugumai amerikiečių būdingu mėtymusi į kraštutinumus, nebuvo išvengta kai kuriu vienašališku « persistengimų ».

Taigi, dabartinė teologija išgyvena krizę. Daugiau kaip prieš dešimti metų šios krizės diagnozę jau buvo nustatęs žymusis jė- zuitų teologas Karl Rahner ir savo Schriften zur Theologie I-me tome patiekė pagrindinius orientacijos principus ir naujos dogma- tinės teologijos metmenis *. Tos pastabos ir sugestijos rado gyvo atg- arsio kitų teologu tarpe, pavyzdžiui Hans Urs von Balthasar, Henry de Lubac, Jean Daniėlou, Yves Congar, Joseph Ratzinger, Edward Schillebeeckx, Hans Kiūng ir visa eilė kitu savo straipsniais ir knygomis pradėjo judinti tyliuosius teologijos vandenis. Jei mes pažvelgsime į J.A.V. pastaruju penkeriu metu bėgyje išleistas teologines knygas, mes nustebsime pamatę, kad tai yra ne kas kita, kaip anų minėtųjų teologų veikalu vertimai.

Kad minėtoji teologijos skauduliu bei negalavimu diagnozė buvo tikra ir realistiška, sakytume, beveik pranašiška, tikras gyvenamojo laiko balsas, rodo Vatikano II visuotinojo susirin- kimo diskusijų eiga ir nuotaikos. Popiežiaus Jono XXIII ikvėptieji žodžiai, kuriais jis atidarė šį istorini susirinkimą ir apskritai toji viską pagrindusi ir išjudinusi pastoralinė atsinaujinimo — aggior-

3 Schriften zur Theologie, I t., Einsiedeln, *1958, 11 psl. * Ten pat, 29-47 psl.

68 KUN. DR. V.M. CUKURAS 4*

namento — intencija ne visu ir ne iš karto buvo pilnai suprasta ir įvertinta. Viešumą pasiekusios pirmosios sesijos diskusiju nuo- trupos parodė, kad dvi priešingos teologinio mąstymo kryptys ir kai kuriu tradicinės teologijos gynėju emocinės nuotaikos grėsė užgožti pagrindinį šio susirinkimo rūpesti bei tikslą — daryti visa, kad Bažnyčia, šiuo konkrečiu gyvenamuoju momentu, įstengtu suprantamai, prasmingai prakalbėti į pasaulį, dalyvauti gyvam dialoge su dabarties žmogumi ir naujai susidariusiomis struktūromis ir tuo būdu patraukiančiai, keliančiai perteikti apreikštąją Tiesą, išganomąjį Gyvybės Žodį.

Mes, šiame Lietuvių Kataliku Mokslo Akademijos suvažiavime, svarstydami materializmo ir dvasiniu vertybių konfrontacijos problemas ir žvelgdami į tai, kaip jos visu pločiu išsitiesia ir per- sunkia visas žmogiškosios veiklos sritis, negalime tylom praeiti ir nepaliesti viso šio komplekso teologinio aspekto. Man rodosi, kad šioje, grindžiamojoje, teologinėje sekcijoje, ypač būtina pa- bandyti nusileisti prie visu šiu problemu šaknų ir patirti naujojo gyvenimo pulsą.

Mūsų pagrindinis klausimas būtų: ar gali teologija dabarti- nėje gyvenimo situacijoje ką nors prasmingo ir aktualaus pasakyti ? Jeigu atsakome teigiamai — toks yra šio referato tikslas — tai ką ir kaip?

Kad geriau paaiškėtu klausimo svarba ir atsivertu keliai į jį atsakyti, pirma trumpai susipažinkime su gyvenamojo meto minties ir apskritai pasaulėjautos būdingomis žymėmis ir pase- kime, kuria linkme jos reiškiasi.

Viena ryškiausių žymiu, kurias nesunkiai visi pastebime, tai — kad šio meto žmogu žymi ne refleksyvinė, bet intuityvinė mąs- tymo linkmė, aistringai ieškanti tikrosios, autentiškos realybės, griaunanti visokias dirbtinas iškabas, šūkius, plėšianti realybės veidą dengiančias kaukes. Įsijautimas ir realizmas — štai tie centriniai taškai, židiniai, apie kuriuos sukasi dabarties mintis ir gyvenimas. Dabar jau niekas nebegali išvengti šito XX šimtme- čio Zeitgeist ir sustabdyti joje veržimosi į gelmes, šito tikrųjų ver- tybiu ieškančio neramaus žvilgsnio. Jokie erzacai, jokios pavir- šutinės bendrybės, pasiteisinimai tradicija, papročiais, konvencija — niekas jau nebeįstengs sustabdyti šios naujai įsisiūbavusios mūsu laiku dvasios dinamikos, niekas nebegalės pasislėpti nuo šios viską pagrindinai realybę tiriančios aistros ugnies. Nereikia tad stebėtis, jei šitokią naują dvasią jau matome besiveržiančią ir į pačios Bažnyčios gyvenimą ir pamažu keičiančią ir josios mąstyseną. Aišku, naujoms nuotaikoms ir mąstysenai besiver- žiant, įsisiūbuojant ir ardant visa, kas iki šiol tikėta esant nepaju-

52 KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 69

dinama, absoliutu, sunku išvengti ir savotiško ikonoklazmo pavo- jaus. Minėtoji aistra, besiveržianti prie tikrosios realybės ir tiesos šaknų, gali savo ugningame kelyje sudeginti ne tik iš praeities užsilikusias piktžoles, negyvas šakas, bet sunaikinti ir patį vaisių ; gali suskaldyti ne tik kevalą, bet ir sutriuškinti ir patį branduolį. Pavyzdžiu galima laikyti kai kurias egzistencinės filosofijos įta- koje atsiradusias teologines sroves, taip vadinamąją siiuacinę etiką, ypač biblinėje teologijoje vyraujančias kai kuriu autoriu nuotaikas, raginančias visur taikyti «numitologinimo » procesą (Rudolf Bultmann, Karl Schmidt, F. C. Grant). Tokio pavojingo ikonoklazmo ženklu jau pastebėta kai kuriose Amerikos semina- Trijose, kur profesoriai ir jų studentai su tam tikra ironija «iš pa- klusnumo » nagrinėja, jų manymu, visai nereikalingus ir sustingusius dogmatinės teologijos traktatus ir visą energiją bei didesnę laiko dalį skiria praktiškiesiems klausimams, liturgijai.

Grįžtant prie mūsų pirmiau pastatytojo klausimo — ar iš viso teologija gali ką nors teigiamo duoti dabarties žmogui — atsa- kome teigiamai, bet tik su sąlyga, kad teologijos supratimas ne- būtu sutapatinamas su viena kuria teologine sistema. Kaip mi- nėta, realybės ieškojimo, tikrovės pajutimo, išgyvenimo bei intui- cinės aistros tiriamosios ugnies neišvengs jokia abstrakti konceptua- linė sistema. Potridentinė teologija, sustingusi savo nepajudina- mame kolosaliniame pastovume, iki šiol saugiai užsidariusi savo abstrakcijos aukštumose ir nuoširdžiai tikėdama, kad tik šituo būdu yra galima išlaikyti nepaliestą amžinosios apreikštos tiesos nekintamumą, kaip Vatikano II debatai parodė, neišvengiamai atsistos prieš dilemą : arba sueiti i gyvybinį dialogą su dabarties gyvenimu —ir tuo atveju atsiverti minėtajai tikrosios realybės ieškančiai modernaus žmogaus aistrai — arba užsispyrus dar atkak- liau stiprinti braškantį savo gynimosi bokštą, eikvoti šiai bepras- mei kovai savąją energiją ir eventualiai pasilikti izoliuotai istorinio vystymosi užpakalyje ir pasmerktai mirti savo pačios vienatvėje.

Aišku, nėra lengva atsisakyti ir keisti tai, kuo taip ilgai tikėta, kas visu nuoširdumu laikyta nepajudinama, amžina. Tačiau, objektyviai žvelgiant, reikia vis dėlto pripažinti, kad minėtosios konceptualinės teologijos neaktualumas ir visa tai, ką mes įžan- ginėse pastabose išvardijome kaip nuskurdimo reiškinius, tas josios atstovu nekūrybiškumas ir užsispyręs kietumas ginant tai, kas jau seniai prarasta, atskleidžia mums vieną būdingą bruožą — istorijos baimę ir tam tikros rūšies reliatyvizmą..

Jau prieš šimtą metu, Vatikano I susirinkimo metu, Lordas Acton, nuoširdžiai katalikų Bažnyčios ateitimi susirūpinęs pasau-

70 KUN. DR. V.M. CUKURAS 6*

lietis, eilėje savo straipsnių ir veikalu labai taikliai aprašo ano meto intelektualini klimatą ir tas nuotaikas, kurios vertė Bažnyčią pasikliauti gerai organizuotos minties ir veiklos sistema. Sistema, pastebi jis savo veikale Ultramontanism, yra loginiu determinizmu sukonstruuota kolosalinė didybė, bijanti istorijos“. Taip suprasta sistema ir ortodoksija neišvengiamai veda į totalistinį išsigimimą.. Tik pagalvokime, į kokią siaubingą paralelę su bedieviškuoju komunizmu atsidurtų Bažnyčia — kurią josios Kūrėjas ipareigojo nešti gyvąji atpirkimo Žodį ir visa atnaujinti Jame, — jei ji save identifikuotų su viena tokių sistemų, kuri save išdidžiai nusako esanti « aedificium absolutum sane et perfectum». Kuo ji tada skir- tusi nuo materializmu, determinizmu, mechanizmu paremtos mark- sistinės sistemos? Savo turiniu — taip. Tačiau visa tokios sis- temos sąranga, kurioj pakartotinai pabrėžiamas kiekvienos dalelės tamprus ryšys su visuma tokiu legalistiniu aštrumu, kad jeigu kas iš narių drįsta suabejoti ir paklausti, tuoj sugaudžia aliarmas ir ji užgriūva sistemos tarnai... tada kyla klausimas, ar iš viso tokioje sistemoje gali būti kalba apie gyvąjį Dievo Žodį, apie mei- lės ryšius tarp josios nariu ir jų gyvybinį ryši su Kristumi. Bū- dinga tokios sistemos psichologinė nuotaika — baimė ir iš ten kitu šonu kylanti prievarta ir tikrai suprastos laisvės mirtis. Kad šitaip suprastoj sistemoje slypi taip pat ir tam tikros rūšies relia- tyvizmas (kuris atrodytų visiškai priešinga žyme logišku nuose- klumu suderintoj ir į amžiną tiesą atremtoj minties tvirtovėje) matome iš to, kad josios pagrinduose mes randame « kanonizuotą » vieną momentą Bažnyčios istorijoje ir josios minties rūmai re- miasi veik išimtinai ant vienos filosofinės minties pamatu. Vieną, kad ir, palyginti, labai sėkmingą ir nuoseklią teologinę sintezę, kaip tomizmas, kuris, be abejonės, atliko didelį uždavinį katali- kiškosios teologijos formacijoje, paversti vieninteliu, neabejotinu pagrindu visai būsimajai filosofinei bei teologinei raidai, teisinantis, kad šituo būdu esą išlaikoma nepaliesta «absoliutinė tiesa », — yra užsimaskavusio reliatyvizmo puoselėjimas. Šias pavojingas, teologinės minties pažangą paraližuojančias nuotaikas vaizdžiai iliustruoja ryšium su lotynų kalbos išlaikymu Bažnyčioje kai kuriu jos atstovu pareikštas argumentas, kad ši kalba esanti patogi, nes ji jau « mirusi » kalba. Jeigu jau būtu argumentuojamas josios naudingumas, išeinant iš visuotinumo taško, būtent, kaip patogi ir konkreti priemonė, gal ir simbolis, visiems Bažnyčios nariams palaikyti savitarpio ryšį, tai jau būtu buvę žymiai svaresnė ir diskusijų verta mintis. Ši iliustracija rodo bendrą nesusipratimą,

* Cžiuota iš Essays on Church and State, Londonas, 1952, 64 psl.

1* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 71

virtusi jau pasąmonėje nugrimzdusiu įsitikinimu, kad amžinoji, nesikeičianti tiesa turi būti išsakyta, formuluota būtinai « mirusia », natūraliems gyvosios kalbos evoliucijos dėsniams nebepalenkta kalba. Šitaip į teologiją žiūrint, aišku, logišku preciziškumu suformuluotos definicijos, klasifikacija, formulės tampa būtina josios išraiškos forma. Kad ši charakteristika nėra perdėta, vi- siems paaiškėjo iš Vatikano II sesijų teologiniu diskusiju, kuriose, tiesa, jau mažuma, vis dar laikėsi šios taip vadinamosios « esencia- listinės » tiesos sampratos. Vienas iš visuotiniojo susirinkimo eks- pertu teologų, belgas domininkonas Edward Schillebeeckx, svars- tydamas šiuos esencialistinės ir egzistencialistinės-istorinės minties keliu išsiskyrimus ir, apskritai, priešingų nuomoniu pasikeitimo sukurtąją atmosferą, viename savo neseniai paskelbtame straips- nyje pastebi, kad Vatikano II susirinkime pasireiškusiu konser- vatyviu, «uždarų durų» teologų mąstymo tekmėje pastebėtasis esencialistinės tiesos sampratos akcentavimas, esąs lygiai tiek pat pavojingas ir klaidingas, kaip ir kai kurių moderniųjų reliatyvis- tinės tendencijos. « Faktas, kad tai, kas yra modernu šiandien, tampa pasenę rytoj, aiškiai pabrėžia viena, būtent, kad tiesos iš- raiška, tiesos perteikimas yra niekada nesibaigiantis uždavinys. Reikia šį uždavinį nuolat atnaujinti. Todėl neleistina, kad viena kuri istorinė tiesos išraiška duotame laike būtu atkakliai bet kuria kaina palaikoma ir ginama, tarsi, ji būtu antlaikinė ir vienintelė tyrajam tikėjimo turiniui formuluoti. Šitaip daryti, reiškia duoti mirtiną smūgi į pačią tiesos širdį, nors intencija ir būtu tą tiesą apsaugoti nuo žmonijos istorijoje iškylančiu pavojų » *.

Iš to, kas pasakyta, galėjo paaiškėti, kodėl šiuo metu vis stip- rėja nepasitikėjimo balsai, pasisaką prieš sustingusios tradicinės teologijos daromą pavojingą itaką kai kuriems į konservatizmą linkusiems teologams bei ganytojams. Labiausia ji kritikuojama gal dėl to, kad ji pretenduoja būti vienintele autentiška teologine išraiška, identifikuojanti save su pačios Bažnyčios mintimi bei gyvenimu. Žinoma, jei šitokioje šviesoje pasauliui pristatoma Bažnyčia — gyvasis Kristaus Kūnas, nereikia stebėtis, jei jau kuris laikas ji nieko neįstengė pasakyti šio meto žmogui, kodėl ji pamažu tapo nebeaktuali (irrelevant), nors kai kuriais savo gyve- nimo aspektais, kaip liturgija, gera organizacija, drausme retkar- čiais patraukdavo smalsuoliu akis.

Dabar pažvelkime, kas dedasi už Bažnyčios ribų, šių laiku žmogaus gyvenime; gyvenime, kurį kai kas jau vadina pokrikš- čioniškąja era.

S Cituota iš jo straipsnio vertimo Theology Digesi, 1963, 133 psl.

72 KUN. DR. V.M. CUKURAS 82

Nepaprastas tempas, kuri pažadino technikos pažanga, indus- trijos išsiplėtimas, svaiginantis šios pažangos laimėjimų kiekis ir tas žavėsys, kuris, lyg pririšęs, laikė žmogu per šio šimtmečio pirmuosius dešimtmečius, jau regimai yra praradęs savo pirminį patrauklumą. Žmonės pamažu pradeda atsikvošėti, iš to svaigulio pabusti ir klausia: kam visa tai? Šis iš pačios žmogaus būties gelmių kyląs klausimas ypač paaštrėjo dabar, kada technikos sukurtieji produktai graso pačiai žmogaus gyvybei ir visai egzis- tencijai. Elektroniniai smegenys, kibernetika, išaugo iki pasibai- sėjimą keliančio dydžio. Tki šiol taip savimi pasitikinti, i techni- kos pažangą atremta, vertybiu harmonija jau kuris laikas siūbuoja ir tapo problematiška. Iš pačių griežtojo mokslo atstovų pasi- girsta vis stiprėją reikalavimai praplėsti specializacijos rėmus ir bandyti atsakyti i buities visumos keliamus klausimus, perkainuoti pasiektus laimėjimus visuotiniuju vertybių perspektyvoje. Ryšium su šituo naujuoju nerimu prasmingai derinasi Arthur Kostler vieno iš naujųjų romanų motto: «...nes Dievo sostas stovėjo tuščias, ir žemėje pūtė šaltas skersvėjis, kaip kokiame tuščiame, negyvenamame name prieš naujo nuomininko atėjimą». Jei dar priminsime, kad ir modernioji, po antrojo pasaulinio karo iški- lusi, filosofija jau praranda savo patrauklumą, lieka vis labiau nebesuprantama ir abejotina, galėsime isitikinti, kad šio meto žmogus yra ne juokais patekęs į rimtą dvasios krizę.

Šitaip dalykams vystantis, kai kuriuose mokslininkų ir min- tytoju sluoksniuose jau ryšku nusivylimas filosofija, ir jau paste- bėta, kad ne vienas ju jau pradeda dairytis i teologiją, ieškodamas savo neramiai, įvairiu problemu apsunkintai minčiai atramos. Teologams, kurie šiuos reiškinius stebėjo ir kurie buvo ir yra atviri istorijos balsui, tai buvo aiškus Apvaizdos nurodymas, kad reikia nedelsiant atsakyti i ši konkrečios realybės ir naujai susidariusios situacijos pagimdytą šauksmą. Vienas iš pirmųjų, kurie bandė i susidariusią padėtį žvelgti teologo akimis, buvo jau minėtasis belgas kan. G. Thils. Jis, tiesa, išeidamas dar iš tradicinės teolo- gijos taško, nurodė į naujo teologijos ir moderniojo gyvenimo dialogo galimybes. Vienas po kito tuoj pasirodė eilė veikalu, kurie teologiškai kedeno įvairias konkrečios tikrovės padiktuotas problemas. Visus tuos bandymus bei pastangas galima pavadinti, nors ir ne visai tiksliu, bet pakankamai apibūdinančiu, bendru « konkrečios gyvenamosios tikrovės teologijos » vardu.

Taigi, krikščioniškajai teologijai pats gyvenimas padiktavo naujas, iki šiol dar giliau nepaliestas sritis ir iššaukė ją parodyti, kiek ji pati savy turi gyvybės ir irodyti, ar sugebės naujos gyvy- bės suteikti pasimetusiai žmonijai. Tai yra tikrai labai džiuginan-

9* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 73

tis reiškinys. Ji dar labiau pabrėžia ir tas faktas, kad pastarųjų penkerių metu bėgyje Katalikų Bažnyčią visai nelauktai pastatė pasaulio dėmesio centre du dvasiškiai kurie, nors ir nebūdami profesionalai teologai, buvo betgi asmenys, apdovanoti nuostabia ateities vizijos galia ir šilta atvirybe konkrečiajai istorinei tikrovei. Tai — popiežius Jonas XXIII ir žymusis paleontologas, mokslinin- kas prancūzų jėzuitas Pierre Teilhard de Chardin. Jų dėka tad ir pradėta su naujai atgimusia viltimi žiūrėti į Katalikų Bažnyčią.

Dabar eikime tiesiog prie mūsų temos. Ką mes suprantame gyvenamosios tikrovės vardu? Apskritai, tai sudarytu visumą įvairiu dalyku, būkliu, veiksmu bei besivystančių struktūrų, kuriu betarpiškasis finis prozimus arba tikslas bei prasmė ieškotina konkrečios, laikinės, žemiškosios tikrovės ribose. Čion, pavyzdžiui, įeitų: darbas, technika, profesija, amatai, žmogaus kūnas, lyčių santykiai, istorija, visuomeninis gyvenimas, moterystė, mirtis, kančia, civilizacija, valstybės gyvenimas ir visa eilė panašių sričių. Kadangi šiuo metu iš visu šių minėtų sričių girdimas pagalbos šauksmas teologijos kryptimi, tai jeigu į visas bus pagrindinai atsi- liepta, turėtu atitinkamai susikurti atskiros praktinės teologijos sritys, kaip antai: istorijos teologija, darbo teologija, mirties teologija, lyčiu santykiavimo teologija, technikos teologija ir t.t. Reikia tačiau tuoj pastebėti, kad, norint teologui eiti į minėtas sritis, norint būti išgirstam, priimtam, būtina nuolat prieš akis turėti minėtąją moderniosios minties, šiu laiku dvasios reiškimosi linkmę, kuriai pirmoje eilėje rūpi ne dalyku, kosmologinės proble- mos, dvasinio pasaulio ir visatos esmės raida, bes veikiau patys žmogiškieji veiksmai bei įvykiai, kaip antai, darbas, technikos vystymasis, istorija, vedybinis gyvenimas, mirtis ir panašūs egzis- tenciniai reiškiniai. Pačia savo esme palenkti nuolatinio keitimosi, taigi istorijos, dėsniams, šie egzistenciniai fenomenai savo nuola- tiniu vystymusi, kuriame atsiveria iki šiol dar neištirtos gelmės, yra ypač artimi dabarties žmogui.

Ką iki šiol yra davusi teologija, kaip ji atsakė į josios kryptimi savo iki šiol naudotą metodologiją, atsisakyti apologetikos, kuri taip buvo įsivyravusi ir užvaldžiusi teologijos lauką ypač praeito šimtmečio gale. Teologija buvo priversta palikti savo ezoteriškųju abstrakcijų ir « grynosios teologijos » rūmus ir įsilieti į gyvąji že- miškosios tikrovės pulsavimą. Isilieti — gerai, bet kaip? Ką turi dabar reikšti teologija, teologinis svarstymas, teologinis pasisa- kymas minėtu reiškiniu akivaizdoje ?

714 KUN. DR. V.M. CUKURAS 10*

Peržvelgę naujausią teologinę literatūrą, kurioj vis dažniau pasirodo studiju, nagrinėjančiu konkrečios žemiškosios tikrovės keliamus klausimus, pastebėsime kelias šitokios naujos besikurian- čios teologijos sampratas, skirtingus metodus. Vieni stengiasi prie iškilusios konkretaus gyvenimo pažadintos problemos artintis pirma atsiklausdami, ką tuo reikalu sako tikėjimo šaltiniai, pir- moje eilėje Šv. Raštas. Kiti gi norėtų šitokios teologijos vardu vadinti kompetentingų teologų pastangas žemiškosios tikrovės klausimus ir įvairias apraiškas interpretuoti antgamtiniu veiksmų šviesoje, ypač Įsikūnijimo, Atpirkimo, Malonės, Mistinio Kūno, Prisikėlimo, Paruzijos, t.y. eschataloginėje šviesoje. Dar kita grupė nori šitokios teologijos objektu laikyti visa, kas bet kuriuo būdu žemiškosios tikrovės įvykius bei ju raidą riša su Dievo planu ir amžinuoju gyvenimu. Vienas dalykas tačiau visiems yra aiškus ir čia jų įsitikinimai sutampa — tai pamatymas fakto, kad vien tik « grynosios » teologijos teikiamomis priemonėmis netoli tegalima pažengti, kad greitai josios teikiamu priemonių bei metodu efek- tingumas pasiekia ribas, kai susiduriama nebe su « daiktais », ju esmėm, bet su nuolat besikeičiančiais istorijai palenktais konkre- čiais įvykiais.

Šitoks tradicinės teologijos priemoniu nepakankamumas tuoj buvo pastebėtas, kai buvo daromi pirmieji bandymai duoti apma- tus darbo teologijai, istorijos, mirties ir lyčių teologijai. Iškilo būtinas reikalas šiai naujai teologinei analizei turėti stiprų filosofinį pagrindą. Todėl filosofijos ir teologijos santykių klausimas, kuris visu aštrumu buvo iškilęs viduramžių pradžioje, bet pastaruoju metu kiek aprimęs, dabar visu aštrumu ir vėl subangavo. Šios studijos rėmai neleidžia prie šio įdomaus klausimo sustoti. No- rėčiau tik nurodyti į vieną neseniai paskelbtą šiuo klausimu Karl Rahner studiją Kairos žurnale, kurioje teologijos-filosofijos san- tykių problema svarstoma platesnėje — prigimties ir malonės san- tykiu — perspektyvoje *. Tiesa, tokios vientisos ir visus paten- kinančios filosofijos mes dar neturime, bet, sprendžiant iš labai vaisingo ir vis naujus plotus siekiančio teologinio apmąstymo, kurį šiuo metu sėkmingai vykdo be Karl Rahner, pavyzdžiui, toks Edward Schillebeeckx, Yves Congar, Hans Urs von Balthasar ir kiti, galime spręsti, kad šiems autoriams yra daug padėjusi ati- tinkamai pritaikyta fenomenologinė, personalistinė bei egzistencia- listinė buities samprata, naujai permąstytas aristotelinis-tomistinis realizmas, išeities tašku imant žmogų visoje jo egzistencinėje tikro- vėje kaip istorinę būtį.

* Philosophie und Theologie, žr. Kairos, 3-4 nr. (1962) 162-169 psl.

11* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 15

Šiuo metu dar neturime nė vieno veikalo, kuris vispusiškai būtu nagrinėjęs konkrečios gyvenamosios realybės apraiškas teo- loginiu žvilgsniu. Šia proga norėčiau atkreipti dėmėsi ir supažin- dinti tik su keturiom sritim, kurios jau yra susilaukusios kelių aukšto lygio studijų, būtent: darbo, istorijos, mirties ir lyčiu teologija.

Būdinga, kad žymesnieji darbo teologijos klausimais paskelb- tieji teologiniai veikalai bei straipsniai pasirodė prancūziškai kal- bančiuose kraštuose, gi istorijos telogijos tema iki šiolei daugiausia yra rašę vokiečiu kalbą vartoją teologai. Mirties teologijos pro- blematiką pirmasis pajudino Karl Rahner, o vėliau, t.y. prieš kokius dvejus metus, tuo klausimu pasirodė keli trumpesni straipsniai, kuriu žymesnis yra E. Schillebeeckx. Lyčių teologijos reikalu be skyriu, kuriuos randame naujuose moralinės teologijos veikaluose, pavyzdžiui, B. Haring ir amerikiečių Ford ir Kelly, Contemporary „Moral Theology II t., naujausias, specialiai tuos klausimus svarstąs veikalas yra GOuaestiones Disputatae serijoje 1964 m. pavasarį pasirodęs Leonhard M. Weber veikalas Mysterium magnum.

II. ĮVAIRIŲ SRIČIŲ TEOLOGIJA

1. Darbo teologija. — Kad geriau pamatytume, kas šiuo metu pasiekta, ko toliau siekiama ir kuo sielojamasi darbo teolo- gijos srityje, nors trumpai susipažinkime su dviem biblinės teolo- gijos ir dviem sistematinės teologijos veikalais, pašvęstais kaip tik šiai temai nagrinėti.

Vokiečių protestantų teologas Walter Bienart 1954 m. paskelbė didelės apimties veikalą, pavadintą Die Arbeit nach der Lehre der Bibel. Jame labai sąžiningai sugrupuotos visos tos vietos, paimtos iš švento Rašto, kurios liečia darbą. Po to, autorius jas interpre- tuoja Šv. Rašto gyvenimo ir pasaulėžiūros šviesoje. Bienart pabrėžia, kad Šv. Rašte darbas parodomas dažniausiai kaip an- traeilės svarbos dalykas, jį palyginus su malda. Kaip pavyzdį, jis cituoja iš Senojo Testamento Exodus 20, 8 vietą, kurioje ragi- nama ypačiai pašvęsti nedarbo (šventąją) dieną. O Naujojo Testa- mento pavyzdžiu, jis cituoja Luko 10, 42, kur Kristus sako : « Ma- Tija pasirinko geresniąją dali». Autorius toliau apibendrindamas pastebi, kad Šventajame Rašte darbas parodomas kaip tam tikra tarnyba, kurios pagalba žmogus nusipelnąs sau amžinąjį gyvenimą. Tai, kitaip tariant, esą, tarsi, nusidėjusio žmogaus dėkingumo išraiška Dievui už tai, kad jis jį pašaukė ir įjungė į savo vaiku tarpą. Šv. Rašte, sako autorius, darbas parodomas kaip socialinės jungties

16 KUN. DR. V.M. CUKURAS 12*

veiksnys. Eschatologinėse Šv. Rašto vietose darbas, sako auto- rius, yra nuvertinamas, nes tai esą tik šios žemės gyvenimo apraiška, visai nebeturėsianti prasmės naujajame pasaulyje. Recenzuodamas šią studiją, šveicarų teologas Jakob David klausia, ar autoriaus kruopščiai surinktos Šv. Rašto vietos apie darbą, jo prasmę ir t.t. daug ką gali pasakyti dabarties žmogui? Autoriaus pabrėžtoji mintis, kad Šv. Rašte pakartotinai pabrėžta, jog po nuopuolio, lygiai kaip ir prieš ji, žmogaus darbo tikslas esąs tik pelnyti duoną, negali pilnai išsemti mūsų amžiaus šakotos, daugiasluoksnės darbo sampratos. Kai mes kalbame šiandien apie darbą, mes turime galvoje technikos, industrijos veiksmus, meninę kūrybą, moky- tojų, kunigu, Evangelijos skelbėju, ligoniu slaugytojų ir nesuskai- tomą eilę kitu darbu. Visos šios daugiašakės darbo sritys, jų dina- mika, turi turėti gilesnį ir juos vispusiškai išaiškinantį ethos. Argi gamtos užvaldymo, atomo skaldymo, kūrybinių idėjų įvyk- dymą darbu galima suvesti vien į tik duonos pelnymo aktą Kitas minėtinas biblinės teologijos darbas, skirtas šiai temai, yra Henri Rondet, S.J., 1955 m. žurnale Nouvelle Revue Thėolo- gigue paskelbtas platesnis straipsnis, pavadintas La Thėologie du travail. Savo studijoje Rondet tiesiog eina prie Šv. Rašto pusla- piuose randamos darbo problematikos. Jis pastebi, kad visi Nau- jajame Testamente užrašytieji pamokymai apie žmogiškosios veik- los prasmę buvo pasakyti socialiniu atžvilgiu reliatyviai ramiame pasaulyje. Kristus, pasmerkdamas perdėtą susirūpinimą žemiš- komis gėrybėmis, pirmoje eilėje prieš akis turėjęs ano meto turtuo- lius. Todėl Jis kalbėjęs apie reikalą pasirinkti tarp Dievo ir ma- monos, gi Evangelijos moralinis akcentas esąs ne tiek ant žmogiš- kojo darbo, bet kitur. Po to autorius, išeidamas iš dabarties gyvenimo situacijos, klausia, ar nevertėtų į žmogaus darbą žiū- rėti, kaip priemonę Dievą pagarbinti. Ar nebūtina, toliau klausia jis, kad dieviškosios kūrybos turtai žmogiškuoju darbu būtu at- skleisti ir panaudoti; ar mes turime pasitenkinti tūnodami kuk- liose, skurdžiose gyvenimo sąlygose ir nepaisydami pažangos ramiai laukti savo ir viso pasaulio paruzijos? Autorius pacituoja būdingesnes Senojo ir Naujojo Testamento vietas, kurios tiesiog liečia žmogaus darbą, ir pastebi, kad ten randama darbo sąvoka atspindi to meto kultūrinį bei pasaulėžiūrinį išsivystymo laipsnį, kuris taip skiriasi nuo šiandieninio. Senajame Testamente darbas parodomas kaip vargas, trūkumas ir skausmas, o kai kalbama apie būsimąją mesijaninę santvarką, prasiveržia svajonės apie tai, kaip nugalėtieji turės kaip vergai dirbti išrinktajai tautai ir t.t. Ne ką daugiau autorius randa ir pas Bažnyčios Tėvus. Helenis-

13* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA Ti

tinės minties įtakoje, savo žvilgsnį nukreipę i amžinybę, jie ne tiek galvojo apie galutinį prisikėlimą bei visatos perkeitimą, kiek apie žmogaus sielos nemirtingumą. Nukreipęs akis į dabartį, studijos autorius klausia: «kai viskas bus sunaikinta, ką mes dabar turime, kas liks tada iš visu ligšioliniu žmogiškųju pastangų, jo rankomis sukurtuju pastatu, gražiujų meno kūriniu? Vidur- amžiais buvo galutinai išsivaduota iš perdėto platonizmo ir aiš- kiai pabrėžtas įsitikinimas, kad visas žmogus, visoje savo buities ir darbo pilnatvėje prisikels paskutiniąją dieną paruzijoje. Dabar yra atėjęs laikas, kad turime naujai eschatologinę žmogaus pro- blemą kelti. Ar mes galime, toliau klausia jis, pasitenkinti ir su rezignacija priimti teigimą, kad iš visu žmogaus pastangu, darbų nieko neliks, tik jo meilė, geros intencijos, kurios jo buvusį darbą rėmė? Mūsu tikėjimo tiesa, kuri sako, kad kiekvienas su kūnu ir siela prisikels pasaulio pabaigoje, liktu tuščiu teigimu, jeigu ji savy neiimtu ir tai, kad visa visata, kurios dalis yra ir mūsų kūnai, tikrai nebus perkeista. Šv. Paulius savo laiške romėnams mus nuramina ir suteikia vilties8. Šitie lūkesčiai ir mintys visada buvo remiami Bažnyčios mokymu ir gyvenimu. Todėl šioje švie- soje visi žmogaus veiksmai — nuo kuklaus darbininko veiksmų iki genijaus kūrybos — įgyja amžinosios vertės ?. Prie šiu Rondet minčiu dar tektų pridurti, kad norint sukurti visa apimančią ir modernujį žmogu pilnai patenkinančią darbo teologiją, būtina naujai permąstyta ir pagrista eschatologija, kurioje svorio centrą sudarytu ne baimingas kataklizminio pasaulio pabaigos laukimas, bet ypač ryškiai būtų pabrėžta pauliniškoji vizija apie visatos « vaitojimą », laukiant Dievo vaikų pilnutinio atbaigimo ir ju pri- sikėlimo perkeistame kūne. Aišku, ir šito uždavinio siekiant, nega- lima bus apsieiti be geros, plačios ir patikimos filosofinės antro- pologijos.

Iš sistematinės teologijos kūrėju, palietusiu darbo teologijos temą, čia norime paminėti du: Karl Barth, kuris darbo teolo- gijos klausimais gana plačiai kalba savo Dogmatikos 3-me tome, skyriuje, pavadintame Das tūtige Leben, ir M.-D. Chenu, O.P., kurio studija Pour une thėologie du travail, pasirodė 1955 metais.

Karl Barth su jam įprastu gilaus mintytojo žvilgsniu, žinoma, savo sistemos rėmuose, savo svarstymuose tuojau veržiasi į žmo-

s* Romėnams 8, 18-25. * H. RonoDeET, S.J., Thėologie du travail, žr. Nouvelle Revue Thėolo- gigue, 87 nr. (1955), 123 ir sek. psl.

78 KUN. DR. V.M. CUKURAS 14*

giškosios buities gelmes ir ten ieško rakto atskleisti darbo prasmei. Jis sako, kad žmogus yra pašauktas liudyti Dievo gerumą ir ma- lonę. Šitai plaukia iš pačių žmogiškosios būties pagrindų, gi pati sukurtosios žmogiškosios buities galimybė remiasi jo darbu. Žmo- gaus darbo tikslas — tai tos jo buities išlaikymas, praplėtimas, atbaigimas. Barth mano, kad Dievas savo kūriniu rūpinasi ir nori, kad šisai niekada nepaliautu buvęs jo meilės objektu. Kad šito pavojaus išvengtų, žmogui isakyta į dieviškąji rūpinimąsi atsakyti savo asmeniškuoju veiksmu. Kada Dievas žmogu, kaip savo veiklos bendrininką, prakalbina ir sueina su juo į tiesiogini kontaktą, tai reiškia, kad jis nori, kad žmogus-kūrinys konkrečiai čia būtų, t.y. Dievas reikalauja, kad žmogus savo aktyviu gyvenimu jam duotąjį pavidalą išlaikytų ir duotojo pavidalo rėmuose save atbaigtu. "Tasai žmogiškajai būčiai būdingas pavidalas-forma yra darbas. Darbą tad Barth tame pačiame savo veikale aptaria kaip žmogaus, kaip sukurtosios būties, veiksmingą savo būties teigimą (tūtige Bejahung seines Daseins als menschliches Geschopf). Šitaip suprastas darbas yra žmogui esminga egzistencijos forma, kuria jis pabrėžia savo išskirtiną vietą visatoje. Visa žmogiškoji veikla, pagal Barth, tad yra ne kas kita, kaip Dievo sukurtos organizuotos vienybės atbaigimas. Tai yra sykiu ir pabrėžimas žmogui duoto- sios dovanos ir skirtojo uždavinio (gegeben und aufgegeben) — tapti pilnutiniu žmogumi. Nors ir labai įspūdingas ir mintį patrau- kiantis yra šio įžymaus protestantų teologo darbo sampratos aiškinimas, tačiau jame slypi pagrindinė visos jo teologijos silpnybė, kurioje nėra vietos pasireikšti žmogiškajam savistovumui, jo laisvei, jo kūrybiniam originalumui. Ši aplinkybė gerokai susilp- nina Bartho pastangas duoti teologinę darbo interpretaciją ir atsakyti į moderniojo laiko darbo problemas ir neistengė įnešti nieko naujo pozityvios eschatologijos kūrybon.

Dabar pažvelkime į M.-D. Chenu minėtąjį straipsnį. Jam pir- moje eilėje rūpi patiekti šiu laiku minčiai atitinkančios darbo teo- logijos metmenis. Studijos įžangoje autorius su tam tikra ironijos doze pastebi, kad mes krikščionys nuo 16 šimtmečio esame turėję «karo teologiją», «ekonominio gyvenimo teologiją», net kelias savotiškos rūšies «istorijos teologijas», bet darbo teologijos iki šiol niekam neatėjo į galvą kurti. Nuo 19 šimtmečio pasigirsta jau pavienių balsų, kalbančių apie darbo moralę; prieš kokius dvidešimt metu pasirodė raštu, svarstančiu darbo mistikos ir kitus šios rūšies klausimus, tačiau apie darbo teologiją išgirstame tik šio pastarojo dešimtmečio bėgyje. Po šiu įžanginiu pastabu, autorius tuoj eina prie temų, kurios jo įsitikinimu esančios aktua-

15* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 79

lios dabarties darbo pasaulyje. Štai keli jo pasiūlymai: darbo teologija šiais laikais turėtu peržengti siauras su kasdieniniais darbo reiškiniais surištas ribas, kaip tai: maisto parūpinimo ir kitus panašius darbus, ir leistis į gilesni svarstymą. Darbo teo- logija turėtų pasvarstyti, kaip žmogiškoji veikla galėtu atlikti žmogui pavestąji karališkąjį gamtos apvaldymo uždavinį; ji turėtu pakedenti aną visuomenę formuojančią darbo jėgą, kuri yra šiu laiku materialinės, ekonominės žmonių koncentracijos vaisius, verčiantis ne tik dirbančiąsias mases, bet ir visą žmoniją kurti naujas socialinio gyvenimo formas. Šitokia teologija, sako tas pats autorius, turėtu nurodyti kelius, kaip žmogiškąją asmenybę — tą isikūnijusią dvasią — formuoti, kad žmogus savo darbe sugebėtu rasti savo totalinę prigimtį atitinkantį ir į galutinį atbai- gimą vedantį užsiėmimą.

M.-D. Chenu šitoje studijoje paberia daug originalių, skati- načių minčių, bet kai kam gali kilti klausimas, ar autorius visus ten iškeltus klausimus bei problemas pakankamai giliai analizuoja teologinėje šviesoje. Skaitant susidaro įspūdis, jog jam geriau vyksta filosofuoti darbo tema ir kad jo kai kurie svarstymai ar tik nebus savotiška krikščioniškoji reakcija į Markso bei jo pase- kėjų skelbiamas darbo filosofijos teorijas. Nežiūrint šiu pastabų, jo straipsnis yra labai prasminga pradžia, paskatinimas eiti toliau ir grynai teologiškai visu plotu imtis darbo apraiškos svarstymo.

Minėtieji veikalai ir po jų sekę kitų autorių atsiliepimai teo- loginiuose žurnaluose, verčia mus pripažinti, kad anaiptol ne vis- kas paliesta, ką teologija galėtu pasakyti apie žmogaus darbo santykius su Dievo valia, su dieviškojo Logos isikūnijimu, su šven- tosios Dvasios veikimu konkrečioje žmogiškosios veiklos tikrovėje. Minėtosios studijos tačiau atliko didelį darbą — jos iš pamatu išjudino visą problemu kompleksą ir iškėlė jas iš sukietėjusio archaiškojo kevalo ir pastatė dabarties gyvenimo švieson. Jeigu kai kam, pavyzdžiui, tema Krisius ir technika gal dar skamba keistai ir nepagarbiai, pats laikas jau ir josios imtis, tik nereikia pamiršti, kad būtų nevaisinga šitokią ir panašias temas plėtoti, jei bus žiūrima tiktai į istorinį Kristu. Priešingai, šiu dienu kon- kretaus gyvenimo problematika reikalauja akis nukreipti į ant- laikini Kristų — dieviškąjį Logos, amžinojo Tėvo Pirmgimi, visos žmonijos Atpirkėją, i Perkeistąji, kuris savyje nešioja kančios žaizdu žymes, i kuri yra atremta visa konkreti istorija ir kuriame istorija pagaliau ras savo atbaigimą, tobulybę. Šitoks žvilgis į Kristu atidarys ir darbo ir kitom panašiom temom naujas, dar neištirtas gelmes ir pabrėš jų teologinės sklaidos prasmę.

80 KUN. DR. V.M. CUKURAS 16*

2. Istorijos teologija. — Jeigu darbo teologijos pirmuosius žingsnius, kaip minėta, paskatino ypatinga gyvenamoji situacija Prancūzijoje (prisiminkim tik kunigų-darbininkų pastoracijos eks- perimentus, jų laimėjimus ir nesėkmes), tai istorijos teologijos, kuri savo apimtimi yra žymiai platesnė, visuotinesnė, pirmuosius žingsnius žengė vokiškai kalbą teologai bei filosofai. Ir šioje srityje iki šiol neturime vieno vispusiškai istorijos problemą nagri- nėjančio veikalo. Tiesa, turime eilę trumpesniu studijų bei straips- niu, pavyzdžiui, tas pats Karl Barth savo kapitaliniame dogmatikos veikale nemaža vietos skiria ir istorijos teologinei studijai; iš kitu minėtini: Oskar Cullmann, Jean Daniėlou, S.J., Hans Urs von Balthasar, Hugo Rahner, S.J. ir kiti !. Jie yra davę ne vieną giliai užgriebianti straipsni, paskatinimą tokios teologijos kryptimi kurti. Bet tai ir viskas. Šis faktas ypač stebina, nes juk ne kas kitas, o krikščionybė savo mokslu bei gyvenimu įgalino istoriją tinkamai įvertinti ir suprasti.

Reikia pripažinti, kad krikščioniškojoje teologijoje jau ne nuo dabar yra sutelkta eilė elementu, kurie jai padėjo giliau pažvelg- ti į istorijos vidinę sąrangą, negu bet kuri istorijos filosofija iki šiol buvo padariusi. Tiktai teologijoje mes randame aiškinimą apie istorinio vyksmo šaknyse slypinčias jėgas, peržengiančias žmogiškosios veiklos ribas — dieviškąją ir demoniškąją. Tiktai teologija sugeba patiekti tuos nelygstamus principus, pagal kuriuos ji bus teisiama ir pagal kuriuos ji pati iš dalies nuolat save teisia. Tiktai teologijoje rasime gausiausios bei patikimiausios informaci- jos apie žmogaus laisvės rolę gyvenime, apie nuodėmę ir malonę. Ne kas kitas, tik teologija mums patiekia autentiškų žinių apie įsikūnijusio Dievo Sūnaus ir Jo Karalystės centrinę vietą istorijos vyksme, apie Bažnyčią ir jos rolę pasaulio istorijoje; pagaliau tiktai teologija savo traktate De Novissimis iš esmės svarsto pasau- lio ir jo istorijos pabaigą, atskleisdama jo galutinį tikslą bei pras- mę. Taip, šitu dalyku mes nerasime istorijos filosofijoje — tai yra teologijos nuosavybė. Tačiau šių laikų žmogaus akys greit paste- bės, kad tarpe šiu minėtu iškiliųju teologijoje sukauptu elementu yra nemaža tuščių vietų, eilė neatsakytų klausimu. Tenka tad teologijai ir teologams iš naujo grįžti prie istorijos ir su ja surištų

10 Minėtini dar šie autoriai ir ju darbai: Huco RanwER, S. J., Grund- zige katholischer Geschichtstheologie, žr. Stimmen der Zeit, 140 nr. (1947), 408-427 psl.; MaLEvEZ L., Deuz Thėologies catholigues de Uhistoire, žr. Bijdragen, X t., (1949); BRUNNER E., Das Ewige als Zukunft und Gegen- wart, Ziūrichas, 1953; A. DzELP, Der Mensch und die Geschichte, Colmar, 1940; BurTERFIELD H., Christianity and History, Londonas, 1949.

17* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 81

klausimu komplekso ir bandyti atsekti vidini ryši, kuris viską riša ir kuris gal palengvintu atsakyti į visą eilę dabar iškylančių klau- simu, kitaip tariant — užpildyti tas spragas.

Pirm negu pajudinsime keletą pagrindiniu, i teologiją nukreiptų, istoriją liečiančiu klausimų, trumpai susipažinkime su trimis nau- jausiais šia tema parašytais veikalais: Hans Urs von Balthasar Theologie der Geschichte, kurios antroji papildyta laida pasirodė 1959 m., August Brunner Geschichtlichkeit, pasirodžiusi 1961 m. ir Jean Mouroux 1962 m. išspaudintas veikalas Le mystėre du temps, kurio angliškasis vertimas pasirodė 1964 m. vasarą.

A. Brunnerio veikalas — tai daugiausia fenomenologinė isto- rijos sąvokos studija. Šio veikalo gale autorius nurodo į eilę galimybiu istorijos teologijos metodologijai kurti. Šis veikalas būtu lyg tiltas tarp istorijos filosofijos ir istorijos teologijos. Šiam autoriui būdingas epistemologinis rūpestis, todėl teologinio istorijos problemu svarstymu čia netenka ieškoti.

H. Urs von Balthasar studija, kurios antraštė, jau ir paties autoriaus žodžiais, daugiau žada, negu duoda, yra vis dėlto labai originali, naujai, sugestyviai ir giliu ižvalgumu pravesta istorijos interpretacija kristologijos šviesoje. Šitai aiškiai pabrėžia ir ke- turiu pagrindinių veikalo skyrių antraštės: Kristaus laikas; Isto- rijos įjungimas į Kristaus gyvenimą; Kristaus asmuo kaip istorijos norma; Istorija Kristaus normos itakoje. Autorius išeina iš visais amžiais Bažnyčioje skelbtos, jau šv. Pauliaus nusakytos tiesos — Kristus yra žmonijos istorijos centras ir sykiu josios atbaigimas — ir patiekia eilę originaliu teologiniu svarstymų, išryškinančių šitą tiesą. Jis gausiai panaudoja Šv. Rašto ištraukas, ypač drą- siais mostais skverbiasi į Apokalipsės simboliką, ir viską nuosekliai suveda į Kristu. Studijos pabaigoje, viską susumuodamas, Bal- thasaras klausia: kas gi yra tikrasis, pilnutinis istorijos subjektas (subjectum adaeguatum), ir šis yra jo atsakymas: Kristus ir Jo Sužieduotinė — Bažnyčia, per kurią ir kurioje laiko tekmėje pa- mažu taps integruota visos žmonijos ir paskiro individo asmeninė sąmonė.

Pakartotinai įsiskaičius į šią tikrai gilią Balthasaro studiją, susidaro įspūdis, kad tai tikrai genialus, bet vienpusiškas darbas. Gal ši priekaištą nujautė ir pats autorius, nes jo veikalo antrosios laidos prakalboje randame pastabą, kad šis jo bandymas teolo- giškai vertinti istoriją esąs, tarsi, « žvilgsnis iš viršaus», paliekąs istorijos tekmėje besivystančios kasdieniškojo gyvenimo tikrovės problematiką nepaliestą. Po to, jis pažada kada nors ateity vėl prie šios temos grįžti ir panagrinėti visą eilę nauju aspektu.

6

82 KUN. DR. V.M. CUKURAS 18*

Jean Mouroux, jau suspėjęs plačiai pagarsėti Dijono semina- Tijos profesorius ir eilės originaliu knygu autorius, savo anksčiau minėtame veikale Le mystėre du temps jau grynai teologiškai svarsto laiko problemas, tik jos imamos pačioje plačiausioje apimtyje. Veikalas turi tris pagrindinius skyrius: Dievas ir laikas; Kristus ir laikas; Bažnyčia ir laikas. Čia rasime gausios medžiagos tikrajai istorijos teologijai. Panaudodamas egzistencinės teolo- gijos metodą, atsirėmęs i gerai pagrįstą krikščioniškąją antropo- logiją, Mouroux sugeba labai sugestyviai pajudinti eilę klausimų, — ypačiai dalyje, skirtoje Kristaus santykiui su laiku, — kurie galėtų būti padėti būsimosios istorijos teologijos pagrinduose. Visas šios knygos pobūdis yra daugiau skatinantis, klausimus išjudinąs, kviečiąs susimąstyti, bet paliekąs daugeli klausimu atvirų, neat- sakytų.

Kokie tad būtų tie pagrindiniai klausimai, kuriu pradmenys randami krikščioniškojoje teologijoje ir tik iš dalies dar buvo pa- liesti minėtu bei kitu šiuo metu ta tema rašančių autoriu, bet vis dar laukia pagrindinių studijų bei išplėtojimo? Pirmiausia reikia pastebėti, kad medžiagos didingam istorijos teologijos pastatui pradėti yra jau pakankamai daug sutelkta — reikia tik rasti atitin- kamas metodas, kurio pagalba ją būtų galima aptvarkyti. Kaip jau ryšium su darbo teologijos kūrimo problemom pastebėjome, netoli tenueisime, jei naudosimės vien tik biblinėm studijom arba tik sistematinės teologijos įrankiais. Ir šiame darbe tenka pir- moje eilėje atsiremti į gerą, realistinę ir vaisingą filosofiją.

Pasvarstykim keletą klausimų. Mes žinome, kad viskas yra tiesioginėje, betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje: kiekviena gyvybės pakopa, kiekvienas skirtingas žmogaus amžius, kiekvienas naujas gyvybės pulsavimas. Todėl, aišku, ir kiekviena istorijos epocha yra apdovanota tokia pat Dievo kūrybine artuma. Dar daugiau — visi šitie reiškiniai yra taip pat, kiekvienas ypatingu būdu, sa- vitai, tiesioginiame ryšyje su įsikūnijusiu Dievo Žodžiu, Kristumi. Šitai yra neabejotina mūsu teologijos tezė. Dabar atkreipkime dėmesi i gyvąją gamtą. Ten mes pastebėsime, kad, — nežiūrint to, kad įvairios išsivystymo pakopos seka viena po kitos, pasirodo naujos formos, dingsta senosios, gyvosios ląstelės užima negyvųjų vietą, — visas šis procesas atskleidžia gyvosios gamtos pagrin- duose glūdinti esminį sąryši, tam tikrą kryptį bei tikslingumą. Mes pastebime, kaip kiekviena šiuo momentu egzistuojanti ląstelė į save priima prieš tai buvusiąją ir kaip tuo pat metu ji, sykiu su kitomis, tiesiasi už savo ribų į sekančią pakopą, kaip visa šitai tiesiog rodo į gyvybės pilnatvę, kuri palaiko ir skatina šią nuosta-

19* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 83

bią dinamiką. Labai panašus vaizdas susidaro, kai pasekame Senojo Testamento aprašomąją išrinktosios tautos istoriją.

Labai įvairioj ir kartais gana prieštaringoj šios tautos gyve- nimo ir vystymosi tekmėj, nežiūrint viso šito, atsiskleidžia tam- prus vidinis ryšys. Ta gyvybinio tęstinumo sąmonė ypač ryški ir galingai pabrėžiama Senojo Testamento pranašų žodžiuose. Žiūrint į dalykus iš šito taško, kyla klausimas: ar nebūtu verta pabandyti atspėti ir visos žmonijos istorijoje panašu, jai savitą vidinį ryši, kuris būtu panašus, sakysim, į vis tolyn plaukiančią, besiplečiančią, bet jau nebegrįžtančią srovę? Iki šiol, nors ir būdavo nekartą pabrėžiama krikščioniškoji linearinė (priešinga nekrikščioniškajai cirkuliarinei — nuolat grįžtančiajai) istorijos sam- prata, niekas pagrindinai šito įsitikinimo nesiėmė teologiškai na- grinėti. Šio meto teologai galėtų pasinaudoti Šv. Rašto tyrinė- jimu pasiektais naujaisiais laimėjimais, bet tai būtu tik pačiai pradžiai. Kad tinkamai būtų galima išvystyti istorijos teologiją, reikia pakartotinai, atnaujinta minties galia ir giliu mąstymu pastatyti šiuo metu iškilusius ir keliamus konkretaus gyvenimo klausimus Dieviškojo Žodžio švieson, kad šitaip būtų suteikta jiems nauja perspektyva ir būtu rasti nauji atsakymai. Dabarties žmogu kaip tik neramina vienas iš pačių pagrindinių klausimų — kaip teologiškai išaiškinti istoriją, kuri šiais laikais yra supran- tama jau nebe kaip vieną po kito sekusių įvykių grandinė, ne kaip kokia statinė milžiniška struktūra, bet kaip akivaizdžiai teleo- loginis fenomenas, t.y. kaip į tam tikrą tikslą orientuota, negrįžta- mai progresyvinė, panaši į gyvo organizmo augimą, vienybė. Kai kurie modernieji kataliku teologai mano, kad šitokia istorijos samprata ir ją atitinkanti teologinė studija turėtu didelės svarbos ir pavieniam asmeniui ir visai krikščioniškajai bendruomenei. Pavieniam asmeniui šitaip suprastoj istorijoj būtu lengviau su- prasti savo rolę ir jam pasakytų, kad jis, įsijungdamas į atpirktųjų bendruomenę ir laisvai bei nuolankiai pripažindamas savo pri- klausomumą nuo visumos, prisiimdamas atsakomybę už tą ne- aprėpiamą praeitį, dabartį ir ateitį įglaudžiančią visumą (t.y. pir- mapradę nuodėmę, asmenines nuodėmes, istorines nuodėmes; taip pat įnešdamas savo dalį bendruju nuopelnų įgyjime, atgailoje, visuomeninio gyvenimo pastangose ...) ir aktyviai tikėdamas, vil- damasis bei mylėdamas — atlieka savo uždavinį, įprasmina savo egzistenciją. Krikščioniu bendruomenei gi šitaip suprastoje isto- rijoj geriau paaiškėtu josios uždavinys suformuoti, išvystyti save — harmoningai funkcionuojantį Kristaus Kūną, į kurį būtų galima visiems entuziastiškai įsijungti V.

i Mintys paimtos iš viršuj minėto L. MaLEvEZ veikalo.

84 KUN. DR. V.M. CUKURAS 20*

Šv. Jono Apreiškime mes randame sakinį, kuris nurodo į reikalą atbaigti išrinktųjų skaičių. Šis sakinys nereikia suprasti kiekybine prasme — tokiam dalykui nebūtina istorija — bet vei- kiau kokybiškai, būtent taip, kad istorijai žengiant pirmyn, Dievo karalystėje būtų pasiektas tam tikras atbaigimas, tam tikras tobu- lumo laipsnis visos tos įvairybės, to gausumo, grožio, vienybės, esmiškumo, kuris dabar randasi išsivystymo kely. Arba dar kitaip — tas Apokalipsės pranašaujamas išrinktųjų skaičiaus atbai- gimas galėtu būti suprastas kaip tam tikra įvairybė ir kokybiškai pilnas šventuju skaičius, kurį istorija, Apvaizdai vedant, savo galutinio atbaigimo linkme žengdama, pamažu pripildys.

Ryšium su šia galimos būsimos istorijos teologijos orienta- cija, gali kilti klausimas, kaip šitokios teologijos rėmuose turėtu būti traktuojama Bažnyčios istorija: ar taip pat, kaip ir visuo- tinoji žmonijos istorija, ar skirtingai. Šveicarų teologas Jakob David siūlo pradžioje kiekvieną atskirai svarstyti, o paskui jau jas vidiniai surišti. Jeigu iš tikro, kaip tikėjimas sako, viskas « Jam sukurta », tai galutinėje sąskaitoje pasaulio istorija turėtu patar- nauti Bažnyčios istorijai. Gi Bažnyčios istorijoje išoriniai pasau- linės istorijos įvykiai turėtu padėti josios vidinei plėtotei bei for- mavimuisi. Šitoji pagalba reikėtų suprasti taip, kad istorinis vyks- mas atidarytu besivystančiai, augančiai Dievo karalystei kelią į kaskart platesnius ir gilesnius žmogiškosios buities sluoksnius ir padėtų greičiau isikūnyti pagrindinėm krikščioniškojo gyvenimo vertybėm — apreiškimui ir malonei 12.

Labai daug iki šiol yra davusi dogmu evoliucijos analizė ir savo rezultatais praturtinusi kitas teologijos šakas. Nenuostabu, nes ši vidinė dogmu išsivystymo dinamika sudaro vieną pagrindi- nių vidinės Bažnyčios istorijos pakopu, kuri įgalina pasinerti į gilesnius Bažnyčios gyvybės sluoksnius. Tad ir ši sritis neturėtų būsimajai istorijos teologijai likti svetima. Juk mums yra žinoma, kaip istorijos bėgyje išsivystydavo ivairiausiu pamaldumo formų, kaip buvo pažadintos naujos krikščioniškojo dvasinio gyvenimo dimensijos. Jos galėjo iškilti tik atitinkamose specifinėse istorijos išsivystymo stadijose, bet kurios, iš teologinio taško žiūrint, galu- tinėje sąskaitoje priklauso «pilno žmogaus subrendimo »!* sie- kiančiam mistiniam Kristaus Kūnui — pilnutiniam Kristui — OChris- tus totus.

12 Žr. jo studiją kolektyviniame rinkiny Fragen der Theologie heute, Einsiedeln, 1957, 560-564 psl. 15 Efeziečiams 4, 13.

21* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 85

Šitoje perspektyvoje dabartiniu laiku žmogui nebeatrodo, kad pasaulinė istorija yra priešiška šventajai atpirkimo istorijai. Savo laiku didingai nuskambėjusi šv. Augustino vizija apie dvi priešin- gas civitates — karalijas: žemiškąją ir dangiškąją, dabar jau atrodo, bent iš dalies, siaura ir vienašališka. Nekalbant jau apie pavoju šių dvieju «karalysčių» priešpastatyme įžvelgti konkrečius, politiškai arba kitomis spalvomis nudažytus Bažnyčios ir valsty- bės santykiu pavidalus, jau pati intencija pavaizduoti žemiškąjį žmogaus gyvenimą lyg kokią areną, kurion nuolat pasirodo ir vėl pranyksta tarpusavyje bekovojančios jėgos, yra per siaura. Tais laikais, kada gyveno ir kūrė šv. Augustinas, dar buvo sve- tima, dabar veik visų priimta, istorijos samprata, kuri visame laiko vyksme mato ne kokią masyvinę struktūrą, susidedančią iš pakar- totinai vis ateinančiu ir išeinančiu atletu, gladiatorių, veikėjų, vadų, karalių, bet žvelgia daug giliau ir atskleidžia tam tikrą vidinį visų įvykiu ryši bei priežastingumą, savy gilią prasmę nešantį gyvy- binį judėjimą. Jau vien ši būdinga aplinkybė ir įvairios iš mokyk- los suolo atsineštos istorijos sąvokos, nesąmoningai užblokavu- sios daugelio kūrybinį žvilgsnį į tikresnį istorijos supratimą šau- kiasi istorijos teologijos.

Kas darytina? Išeities tašku, manome, tokiai teologijai ga- lėtu tikti šv. Pauliaus mokslas apie Bažnyčią, kaip Mistinį Kristaus Kūną “. Bet jei norime, kad visos tos gilios įkvėptosios Tautų Apaštalo mintys mums kalbėtu gyva, dabarties laikams supran- tama kalba, reikia paryškinti jo Mistinio Kūno sampratą. Jį reikia suprasti ne statiškai, t.y. kaip kokią didžiai prasmingą, savy įvairias funkcijas turinčią didingą vienybę, milžinišką struktūrą, kurioje viskas vienu metu vyksta ir tobulai funkcionuoja, visą energiją priimdamas iš to kūno galvos — Kristaus. Šiems laikams būtu daug suprantamesnis ir artimesnis Mistinio Kristaus Kūno įvaizdis, jei jį suprastume ir pristatytume kaip per visą pasaulio laiką išsitiesianti, nuolat augantį ir tobulėjanti organizmą, kuriam per ivairias brendimo pakopas kylant, augant ir tobulė- jant, pamažu išryškėja tam tikra visą šį organizmą apvaldanti ir į tikslą vedanti entelechija 5. Šitaip suprantama Gyvojo Kris-

“4 Ši tiesa aiškai nusakyta sekančiuose tekstuose: 1 Korintiečiams 12; Elfeziečiams 4, 11-16 ir Kolosiečiams 2, 19.

15 Čia, vartojamas šis aristotelinis terminas, kurį jis, kaip žinia, pavar- tojo savo svartymuose apie gyvybę ir sielą. Šis terminas vis dažniau pra- dedamas naudoti ir moderniųjų filosofų mąstymuose, nes jis savy talpina sykiu ir formalini ir finalini-teleologini priežastingumą ir kaip toks yra labai parankus moderniosios biologijos teoretikų susikalbėjimo įrankis.

86 KUN. DR. V.M. CUKURAS 22*

taus kūno entelechija atskleidžia šio meto tiriančiam žvilgsniui Bažnyčios realią egzistenciją istorijoje — tai istorijoje besivystanti ir pačiuose savo būties pagrinduose gyvam organizmui analo- giška vienybė. Teologijai lieka tik šią slaptingąją entelechiją inter- pretuoti, atsiremiant į Apreiškimo šaltinius, ir būtent taip, kad būtu pabrėžta, jog ne vien tik pačią Bažnyčią — gyvą Mistini Kristaus Kūną, bet ir visą istorijos procesą formuojanti, tikslingai atbaigimo kryptimi vedanti formalinė ir finalinė priežastis yra ne kas kita, kaip Isikūnijimo paslaptis. Visas tad šis kolosalinis pasaulio istorijos procesas šios paslapties perspektyvoje, yra ne kas kita, kaip į Malonę atremtas laipsniškas visos sukurtos realy- bės atpirkimas, skaidrėjimas, vedąs į antgamtinę, dieviškąją gy- vybės pilnybę. Šitaip vitališkai interpretuodama ir gyvai prista- tydama šventosios ir pasaulinės (profaninės) istorijos vyksmą, teologija, manau, sugebėtu kalbėti prasmingai ir patraukliai, jai turėtu sektis suaktualinti visas tas tiesas, kuriomis buvo tik tikėta, bet retai gyventa, gal pavyktų dabarties žmogui parodyti, kad visa religinė tikrovė, anglišką posaki panaudojant, ir dabar dar « make sense», t.y., nėra praradusi aktualumo, prasmingumo.

Viena pastabėlė. Kad šita nauja kryptimi pasinešusi isto- rijos teologija neišsivystytų į per daug natūralu, nerealistišką optimizmą (panašų į Hegelio istorijos sampratą), ji neturėtų nie- kad iš akių išleisti Apreiškimo mokslo apie eschatologiją, kur labai aiškiai yra pabrėžta, kad pasaulio pabaigoje šalia progreso, christianizacijos laimėjimu, bus taip pat ir didelis skaičius atpuo- lusių, kad pasaulio pabaigoje įvyks kataklizminė kova įvairiu, net pačią savo išsivystymo viršūnę pasiekusiu pasaulio jėgu, netgi patys išrinktieji bus gundomi!s. Taigi, istorijos teologija turi parodyti, kad Kristaus Kūno augimo procesas istorijoje reikia suprasti pirmoje eilėje ne išoriniai ekstensyvine, bet vidiniai inten- syvine prasme, t.y. taip, kad joje visa kas laimima, pasiekiama, visas progresas yra Dievo malonės laimėjimas, malonės, kuri nugali Kryžiaus bejėgiškume. Šitoks realistinis žvilgsnis neleis išbujoti klaidingam triumfalizmui, nerealistinei svajonei apie krikščio- nybės pergalę ir josios viešpatavimą žmogaus sukurtajame moksle, etikoje, apie visą žmoniją laipsniškai aprėpiantį atsivertimo pro- cesą ir t.t. Jeigu vis dėlto mes turime teisę kalbėti apie krikščio- nybės progresą istorijoje, tai ji reikia suprasti ne taip, kad visos gyvenimo sąlygos, visi susigrupavimai, socialinės struktūros ir t.t. taps teisingesnės, žmonės vis laimingesni, visa žmonija giliau ti-

10 Mato 24, 23 ir toliau.

23* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 87

kinti ... bet gal tiksliau šitaip, kad per tikėjimą, vilti ir antgamtinę meilę krikščioniškoji realybė pasieks, jeigu ir ne absoliučiai visuose, bet tam tikrame skaičiuje asmenų (pavyzdžiui, šventųjų tarpe), vis naujų tobulėjimo, atbaigimo pakopų.

Dar viena pastaba. Kada sakoma (pavyzdžiui, Balthasaro studijoje), kad pasaulio istorija savo aukščiausią tašką pasiekė ne pradžioje, bet viduryje — Kristaus isikūnijimo ir atpirkimo akcijoje — tai šitai reikia suprasti, kad tame buvo pasiektas aukš- čiausias istorijos proceso tobulumo taškas, kad tuo lemtingu iįvy- kiu istorijos linkmė buvo galutinai apspręsta, suteiktas jai naujas turinys, bet kurio galutinio išsivystymo reikia laukti galutinio pasaulio teismo dieną, kad įsikūnijimo ir atpirkimo procesas galu- tinai pasibaigs tik tada, kada šventųjų skaičius, t.y. Mistinį Kris- taus Kūną sudarančiu, augančių ir betobulėjančių — bus atbaigtas, kada, šv. Pauliaus žodžiais, visas šis istorijoje augąs kūnas taps «totus Christus, caput et corpus » V.

Iš viso, kas čia buvo pasakyta, gal susidarys ispūdis, kad tai tik pia desideria — svajonės. Tačiau iš to, kas jau padaryta ir įvairių naujų galimybių, kurios galėjo iš šiu pastangų bent kiek paaiškėti, jau yra pakankamai pagrindo su realistišku lūkesčiu tikėtis visapusiškos, plačios ir patrauklios istorijos teologijos pasi- rodymo. Istorinė sąmonė dabar jau visur yra pabudusi. Netu- rėtų nė krikščioniškoji teologija delsti, bet tuoj imtis darbo — ant apreikštosios tiesos pagrindų tvirtai stovėdama, bet nuolat pasilikdama atvira, konkreti, gyvenimiška, ji turi gyvenamojo laiko žmogui atskleisti jo paties konkrečios istorijos paslaptį.

Kiek ilgėliau sustoję prie darbo ir istorijos teologijos problemų, nors trumpai sustokime prie kitu konkretaus žmogiškojo gyvenimo sričių, kurios taip pat jau pradėtos teologiškai nagrinėti ir kurios laukia didesnio teologų dėmesio.

3. Mirties teologija. — Šios temos, berods, pirmasis ėmėsi Karl Rahner, S.J. Pirmieji jo bandymai svarstyti mirties problemą teo- logijos šviesoje pasirodė prieš 15 metu. Tai buvo gana schema- tiškas straipsnis, tilpęs viename sudėtiniame veikale, pavadintame Synopsis: Studien aus Medizin und Naturwissenschaft, 1949 me- tais. Reikia manyti, kad K. Rahner, jau senokai mirties tema bus mąstęs. Ji, tarp kitu, bus šitai daryti paskatinęs ir jo buvęs filosofijos profesorius Martin Heidegger, kurio filosofiniuose raš- tuose mirties tema labai dažnai visą jo minties tėkmę itaigoja.

17 Kolosiečiams 1 skyrius.

88 KUN. DR. V.M. CUKURAS 24*

Penkeriems metams praslinkus po ano pirmojo straipsnio, Karl Rahner jau paskelbia išsamesnę tuo pačiu klausimu studiją 18, kurio- je jau galime matyti mirties problematiką, pastatytą teologinėje per- spektyvoje ir susipažinti su autoriaus siūlomos mirties teologijos metmenimis. Pagaliau, 1958 m. serijoje Ouaestiones Disputatae tas pats Karl Rahner jau duoda pilnos apimties veikalą, pava- dintą Zur Theologie des Todes. Toliau, mirties tema teologiniu žvilgsniu yra rašęs taip pat Edward Schillebeeckx, O. P.!?. Šiedu autoriai klausimą svarsto labai panašiai. Trumpai susipažinkime su jų mintimis ir sugestijomis būsimajai mirties teologijai.

Karl Rahner savo analizę pradeda pirma apžvelgdamas, ką šiuo klausimu randame Apreiškimo šaltiniuose ir Bažnyčios mo- kyme. Visi posakiai, suformuluotos tiesos mums parodo, kad mirtis yra visuotina, neišvengiama, kad mirtis yra žmogaus nuo- dėmės pasėka, kad mirties metu įvyksta atsiskyrimas sielos nuo kūno, kad po to seka dalinis teismas, o paruzijoje — kūno prisi- kėlimas, sielos susivienijimas su kūnu ir pagaliau galutinis teis- mas. Visos šios tiesos, pastebi Rahner, tačiau savaime dar neat- sako į visą eilę moderniojo gyvenimo keliamu klausimu. Užtat, jo manymu, yra būtina nauja teologinė refleksija, atremta į sveiką, realistinę filosofiją, kad iš tu apreikštų tiesu bei įsitikinimų būtu galima susidaryti vieningą ir prasmingą mirties — tos labiausiai ir asmeniškiausiai žmogu liečiančios realybės — vaizdą. Rahneris tada ir patiekia keletą originaliu ižvalgu šita kryptimi. Išeidamas iš savo naujai permąstytos ir suformuotos teologinės antropolo- gijos, autorius sukoncentruoja tas savo originalias refleksijas į du židinius: pati mirties faktą — tą momentą, kada siela, kaip tikė- jimas mus moko, atsiskiria nuo kūno, ir tą būklę, kurion patenka atsiskyrusi nuo kūno siela, bei jos tolimesnio egzistavimo būdą, t.y. tą tarpą tarp mirties momento ir galutinio prisikėlimo.

Šio referato rėmai neleidžia plačiau sustoti ir pristatyti visos Rahner mąstymo eigos. Čia paduosime tik jo išvadas: kiekvie- nas žmogus miršta savo asmenišką mirtį; tai nėra mechaniškas gyvybės siūlo nutraukimas, bet giliai visą žmogaus egzistenciją asmeniškai sukrečiąs įvykis, kurio metu žmogus daro galutinį, laisvą pasirinkimą. Todėl mirtis, pabrėžia autorius, tampa žmo- gaus vispusiško, t.y. kūno ir sielos, išsivystymo viršūnė. Šitos

15 KaRL RaHNER, Zur Theologie des Todes, žr. Zeischrifi fūr katholi- sche Theologie, LXXIX (1957), 1-44 psl.

29 Jo studijos angliškasis vertimas The Deaih of a Christian, atspaus- dintas knygoje The Layman in the Church and other Essays, New Yorkas 1963.

25* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 89

išvados, kaip matome, pabrėžia ne tiek negatyvų, kiek pozityvų mirties aspektą. Juk pats atsiskyrimo kūno nuo sielos faktas nėra žmogaus būčiai natūralus, todėl sukoncentruoti žvilgi į ši atsis- kyrimo faktą nėra prasminga, nes nieko daug nepasako. Antra- jame refleksijų židinyje mes randame Rahner bandymą filosofiškai ir teologiškai spręsti nuo kūno atsiskyrusios sielos tolimesnės egzistencijos būdo klausimą. Šitose refleksijose Rahner yra tikrai originalus, tikras pirmūnas. Jis nuosekliai persvarsto ir papildo aristotelinio-tomistinio hilemorfizmo principus. Sielos santykis su kūnu, sako jis, analogiškai išreiškia tą dinamini santyki, kuris yra tarp dvasios ir medžiagos. Šis santykis pirmoje eilėje yra dina- minė vidinės tarpusavio atvirybės išraiška. Žmogaus siela, jau pačioje žmogiškojo individo gyvybės pradžioje sueina į tam tikrą santykį su medžiaga — tiek, kiek kūnas yra medžiaginio pasaulio dalis — bet šis sielos esminis ryšys bei atvirybė kūnui neišvengia- mai tuo pat metu ir apriboja josios atvirybę medžiaginei visatai, nes sielos santykiai su medžiaga galimi ne bet kokie, bet tik šito asmens, pavyzdžiui, Petro, Jokūbo, Onos ir t.t. individualiniai, taigi savaime apibrėžti, riboti. Po mirties tačiau ši principinė sielos atvirybė medžiagai, tarsi, išsilaisvina iš buvusiu individualiniu ribų, tampa laisva. Kadangi tikėjimas mus moko, kad siela paruzijoje susijungs su kūnu, nors ir nepasako, kaip ir su kokiu kūnu, tai, nuosekliai galvojant, sako Rahner, ir po mirties toji buvusioji sielos atvirybė kūnui negali visiškai pranykti, o kadangi siela po mirties pereina į būklę, kurioje josios nebevaržo nei laiko, nei erdvės apribojimai, nors ir pasilieka toji esminė atvirybė, tai tenka daryti išvadą, kad po mirties žmogaus siela patenka į tokią būklę, kurioje ji laisvai atsiveria visai medžiaginės realybės visu- mai. Ši išvada leidžia jam geriau suprasti ir susidaryti tam tikrą vaizdą, kuris įneštu naujos šviesos suprasti sielos susijungimo su kūnu, galutinio prisikėlimo faktą pasaulio pabaigoje.

Kalbant apie Karl Rahner studiją ir klausiant, kiek ir kaip jis pasitarnauja mūsu intencijai panagrinėti gyvenamosios tikro- vės teologijos galimybes, reikia pasakyti, kad jis sąmoningai tokios intencijos vedamas ir tyrė šią taip svarbią mirties problemą. Mirtis yra žmogui nepaprastai realus, ji asmeniškai ir neišvengiamai lie- čiąs faktas. Visa Žmogaus būtis baimingai klausia: nejaugi viskas pasibaigs, nejaugi aš visiškai pranyksiu? Aišku, tikinčiajam atsa- kymu bus patiekta daug katekizminiu formulių, abstrakčių ben- drybiu, asketiniu patarimu ir panašiu dalykų. Yra daug žmonių, kuriems to pilnai pakaks, kuriems stiprus tikėjimo aktas bus pa- kankamas ramstis su pasitikėjimu žengti gyvenimu ir pasitikti

90 KUN. DR. V.M. CUKURAS 26*

mirti. Tačiau moderniojo žmogaus mintis yra nerami, jis trokšta konkretaus, ji visą pagaunančio ir patenkinančio atsakymo. Mir- ties teologija to kaip tik ir turėtų siekti. Iki šiol parodytas gyvas susidomėjimas Rahner veikalu ne tik katalikų, bet ir kitaip ti- kinčiųju ir net, taip vadinamuju, agnostikų sluoksniuose rodo, kad šita kryptimi vedama teologinė refleksija yra prasminga, randa atgarsi ir skatina tolimesniems ieškojimams šioje srityje. Mintis, kad tarp žmogaus gyvenimo pradžios momento ir galutinio prisi- kėlimo yra konkretus, nenutraukiamas tęstinumas, tikras vis tobu- lesnėm pakopom į atbaigimo viršūnę kyląs gyvybinis procesas, kuriame mirtis yra, tiesa, neišvengiamas momentas, bet ne sunai- kinimo, žuvimo, o pozityviai perkeičiantis, naują, tobulesnę, vi- suotinesnę atvirybę kuriąs momentas — visai skirtingon perspek- tyvon pastato žmogu ir jo likimą. Šitaip žiūrėdamas į mirtį, žmo- gus galės lengviau ją priimti ir netgi josios laukti, nes ji bus jam jau nebe «visko žuvimas », bet sąmoningas ir viltingas įsijungi- mas ton naujon, nors ir nežinomon, atvirybėn vienaip ar kitaip, pagal asmenišką ir laisvą apsisprendimą, atliktą šiame gyvenime.

4. Lyčiu teologija. Jeigu darbo, istorijos ir mirties teologijos srityje, kaip pastebėjome, yra padaryti vos keli pirmieji žingsniai ir pilnos, viską apimančios studijos iki šiol dar tais klausimais neturime, tai lyčių klausimu literatūra yra daug negausesnė. Nežiūrint tačiau to, ypač pastaraisiais metais spaudoje ir akade- miniuose sluoksniuose vykusios diskusijos verčia teologus nedel- siant iš naujo permąstyti visą su vedybiniu gyvenimu surištą klausimu kompleksą. Vatikano II sekančioje sesijoje, tikimasi, bus šitai iš pagrindų svarstoma. Ne tik kai kurie praktiški, ant socialiniu ir moralės dėsniu ribos įsisiūbavę klausimai, bet ir žymiai plačiau išsitiesią lyčių teologijos klausimai šaukiasi modernios praktinės jujų teologijos.

Katalikų Bažnyčios teologai, ypač šiuo metu, pasijuto nejau- kiai, kai į juos, ypač moralistus, dabar nukreiptos klausiančiai visu akys: ką jie turi pasakyti šituo taip jautriu ir aktualiu klau- simu * Katalikai pasauliečiai susirūpinę laukia direktyvų, paaiški- nimo. Dabar nebepakanka guosti bendrybėmis, kartojant kate- kizme išmoktus principus. Yra labai daug šeimos gyvenimą gyve- nančiu tikinčiuju, kurie nuoširdžiai trokšta likti ištikimi morali- niams principams, bet sykiu yra įsipareigoję gyventi realų šeimos gyvenimą, kuriame — atsidavusios meilės spektre — integralinę dalį sudaro ir fizinė lyčiu santykiu pusė. Visi, veik vienbalsiai, apgai- lestauja, kad iki šiol mes katalikai dar neturime pilnutiniai su-

27* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 91

formuotos krikščioniškosios antropologijos, kuri padėtų teologams naujai visą lyčiu santykiu problemą permąstyti.

Pasidairius po pastarųjų penkeriu metu bėgy pasirodžiusias moralinės teologijos klausimais paskelbtas knygas, rasime gal tre- jetą ar ketvertą knygų, kurios prie šio klausimo jau artinasi iš naujo taško. Paminėti reikėtu Bernard Haring paskelbtus darbus bei straipsnius teologinėje spaudoje, jo, kaip Vatikano II eksperto, pasakytas kelias kalbas Europoje ir šiapus Atlanto; dar reikia iškelti Gregorianum universiteto prof. J. Fuchs S. J. veikalus bei straipsnius seksualinės moralės klausimu; gi čia Amerikoje du jėzuitų moralistai, J. C. Ford ir G. Kelly moralinės teologijos vei- kalų serijos II-jį tomą visą skiria minėtiems klausimams. Visi čia minėtieji darbai ir keleta kitu vokiečiu bei prancūzų kalba pasirodžiusiu veikalu, iki šiol dar nebandė iš esmės ir visu pločiu studijuoti ir teologiškai interpretuoti lyčiu problemos. Visi anie minėti darbai yra, tarsi, papildymas, pagerinimas, pritaikymas šiems laikams vieno tradicinės moralinės teologijos skyriaus De sezto praecepto, nors jie, ypač Haring, Fuchs ir F. X. Arnold savo straips- niuose nurodo i reikalą kurti atskiros lyčiu teologijos ir duoda keletą praktiškų sugestijų. Jeigu galima išskirti vieną knygą, kuri specialiai lyčių santykiu problematiką pristato teologijos šviesoje ir dabartinių laiku žmogaus minčiai artimu būdu, tai būtu 1964 m. vasarą ir vėl Ouaestiones Disputatae serijoje pasirodžiusią Leonhard M. Weber Mysterium Magnum. Žinomas šveicarų mora- listas šiame veikale, kurį sudaro trys pagrindinės dalys: mote- rystės prigimtis; krikščioniškoji asmeninino lytiškumo samprata ; nevedusiųjų būklė ir mergystė, naujai prieina prie žinomųjų pro- blemu, daugiau keldamas klausimus, negu juos atsakydamas. Ypač dėmesio vertas yra antrasis knygos skyrius.

Minėtųjų autorių darbai yra tik pradžia, jie geriausiu atveju galima laikyti tik « statybine medžiaga » būsimajai krikščioniškajai lyčių teologijai. Jeigu mes mesime trumpą žvilgsnį į minėtuosius veikalus, tai ir jų pagrindines mintis gal tektu sugrupuoti i du pagrindinius židinius. Į vieną susibėga mintys, svarstymai, liečią žmogaus prigimtį, josios dėsnius ir visa eilė klausimų, liečiančių lex naturae moderniąją problematiką. Antrajame židinyje kon- centruojasi diskusijos apie paties lytinio akto esmę, prasmę, sim- bolizmą ir t.t., Prigimties istatymo klausimas yra vienas tu didžiujų kryžių, kurio katalikų Bažnyčia negali paprastu būdu atmesti, ignoruoti nepaneigiant pačiai savęs arba visiškai prarandant pa- grindą po kojų, bet, iš kitos pusės, lex naturae įprasminimui, apgy-

92 KUN. DR. V.M. CUKURAS 28*

nimui moderniojo žmogaus klausiančiai, neramiai minčiai nepakanka vien tik kartoti jau daug kartu girdėtas abstrakčias irodymu for- mules. Reikia nedelsiant iš naujo permąstyti, surasti gyvą, kon- kretu ryši su realybe ir suprantamai bei akivaizdžiai parodyti lex naturae būtinumą. Antrajam židinyje susispietę klausimai yra nemažiau aktualūs už les mnaturae problemą. Kai kurie minė- tuju autoriu ir eilė pasauliečių intelektualų, gyvenančiu pavyzdin- gą krikščioniškos šeimos gyvenimą, tarp kitko, pavyzdžiui, klau- sia: kodėl iki šiol moralistu nuolat būdavo pabrėžiama ir karto- jama lytinio akto ir valgymo analogija? Juk, sako, šitaip lygi- nant visą žmogaus būtį giliai sukrenčiantį ir gyvybę perteikiantį aktą su savo esme visai neasmeniniu, biologiškai gyvybę pa- laikančių, valgymo aktu, tarpasmeniniai, pačias Žmogaus būties gelmes siekiantieji lyčių santykiai esą subanalinami, nustumiami į periferiją, išimami iš žmogiškosios sferos ir nusviedžiami į gyvu- linę pakopą. Siūloma tad permąstyti ir grižti atgal prie šv. Pau- liaus mokymo, kuris moterystės vienybėje mato Kristaus ir jo Bažnyčios intymios vienybės sakramentą. Iš šito taško žiūrint, tad ir klausiama, ar nebūtų tiksliau į lytinį aktą žiūrėti kaip i simbolį, svarstyti jį sakramentinėje tikrovėje. Isikūnijimo paslap- ties perpektyvoje, akyliai įsiskaičius į Šventąjį Raštą, dalykai įgys naujos šviesos, mums paaiškės gilesnė šv. Pauliaus išryškintoji — aišku, šv. Dvasios ikvėptoji — Kristaus mokslo dalis, liečianti vyro ir moters santykius bei jų prasmę atpirktojoje Dievo vaikų bendruomenėje.

Šiais klausimais čia tik užsimename. Daug naujo tenka laukti iš tolimesniuju Vatikano II nutarimu šituo ir kitais moderniojo pasaulio situacijoje iškilusiais klausimais. Teologai turėtu būti atviri ir šiems klausimams, jeigu jie dar nori ką nors duoti ir būti išgirsti šio meto žmogaus. Būdingai Leonhard M. Weber yra pavadinęs savo anksčiau minėtąjį veikalą Mysterium Magnum. Bet faktas, kad visi tik ką minėtieji klausimai yra pilni paslapčių, neturėtu mūsų atbaidyti ir skatinti pagarbiai su tam tikra rezigna- cija nuo ju nusisukti. Visai priešingai — mysterium visa savo esme juk yra mintį žadinąs, skatinantis veiksnys, kviečiąs ieškoti rakto į tos paslapties gelmes.

5. Kitos problemos. — Ryšium su jau paliestomis konkre- taus gyvenimo problemomis, kurios laukia papildyto teologinio interpretavimo, galima būtu paminėti dar visą eilę kitu. Viena iš pačiu jautriausių, iki šiol dar galutinio viešo pasisakymo ir nuosprendžio iš Vatikano II susirinkimo tėvu tebelaukianti pro- blema yra žmogaus laisvės problema. Nors ji sena, kaip ir pats

29* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 93

žmogus, nors ji nuostabiai gražiai savo principuose jau aptarta Apreiškimo šaltiniuose, kur kalbama apie Dievo vaiku laisvę, tačiau konkrečiame gyvenime, anaiptol, dar toli iki šios taip krikščionybei esmingos idėjos įvykdymo.

Aišku, žmogaus laisvės idėja labai pamažu brendo istorijoje. Trumpas žvilgsnis į Vakaru Europos kultūros istoriją mums pa- kankamai aiškiai parodys, kad laisvės samprata, kurią mes šian- dien laikome savaime suprantamu dalyku, ypač čia Amerikoje, yra, palyginti, gana jaunutė. Stebėdami tą pačią istoriją, mes taip pat pastebėsime, kad laisvės raidai impulsas buvo duotas ne krikščioniškųjų sluoksniu bei sambūriu, ne krikščioniškosios pasau- lėžiūros įkvėptų asmenu, bet iš kitu šaltiniu, kad Bažnyčios gyve- nimas, ypač praeitame šimtmetyje, sudarė vis besivejančio ir nuolat pavėluojančio vieneto ispūdį. Juk mes čia Kristaus Bažnyčioje turime tiek daug turtu, mes turime paties Atpirkėjo paliktų mums gausiu gėrybiu, kurias mes, atrodo, lyg lengvai automatiškai paveldėtą auksą, niekad pilnai neivertiname, kol kiti savo gana ribotomis priemonėmis stengiasi nešti gėri į kon- kretu gyvenimą. Tada mes vejamės, skubiai atidarome turtų dėžes... o gyvenimas lekia nesulaikomai pirmyn. Žinoma, ilgus amžius brendusi Bažnyčios išmintis mato ir pastebi, kad laisvės šūkiais išjudintos masės, entuziazmo apakintos, praranda kryptį, pasiklysta ir lengvai pasiduoda vedamos pirmo pasitaikiusio ryž- tingo vado. Tačiau, šitai besprendžiant ir teisiant istorinius įvy- kius, mes nepajuntam, kad liekam užpakalyje ir konkrečios gyve- nimo realybės srovės pamažu aplenkiami, išskiriami, nors mūsų rankos pilnos turtų, nors mes tebelaikome rankose ateities tikrąjį kelią nušviečiantį Tiesos švyturį...

Dabar jau ne vienas akylesniu teologų bei krikščioniškosios minties kūrybingesnių atstovų, pajutę dabartinės situacijos iššūkį įsijungti į dvasines rungtynes — tarsi, į tą šv. Pauliaus vaizdžiai nusakytą bėgimą stadione — pradėjo budinti snaudžiančią teolo- giją, ir tuo būdu netiesiog ir patį Bažnyčios kūną, nedelsiant pasi- sakyti. Pasisakyti laisvės klausimu dabar ypač aktualu ir neati- dėliojama pareiga. Galime tad suprasti, kodėl Brugge vyskupo Emile Joseph De Smedt Vatikano II antrosios sesijos metu pasa- kytoji laisvės klausimu kalba susilaukė ne vien tik susirinkusiuju tėvu entuziastiško pritarimo, bet plačiai nuskambėjo visame pasau- lyje, nešdama naujos vilties virpėjimą.

Žmogaus laisvės teologijos klausimais iki šiol daugiausia yra rašęs amerikietis jėzuitas T. John Curtney Murray. Yra dar keletas pavienių trumpesniu straipsniu pasirodę teologiniuose žurnaluose,

94 KUN. DR. V.M. CUKURAS 30*

bet ir šioje srityje platūs, daug nuostabių galimybiu žadą laukai dirvonuoja ir laukia sistemingo bei vispusiško teologinio nagrinė- jimo. Reikia laukti, kad Vatikano II nutarimai suteiks paska- tinimo. Kad šituo keliu jau daug užsimota, rodo 1965 m. pradžioje pradėta visą teologijos lauką apimanti knygu serija, pavadinta Concilium, kurios numatoma išleisti 50 tomu ir kurioje bendradar- biauja visi žymiausieji šiu laiku katalikų teologai bei skripturistai.

Pasauliečiu teologijos šiame referate neliesime. Ji yra jau gero- kai plačiai išjudinta ir jai jau duota aiški linkmė Vatikano II trečiosios sesijos gale paskelbtoje konstitucijoje apie Bažnyčios esmę. Be pagrindinio, iki šiol stambiausio bei išsamiausio T. Yves Congar, O. P. veikalo Jalons pour une thėologie du laicat pirmą kartą pasirodžiusio 1951 m., dabar jau turime net keliasdešimt didesniu ar mažesnių studiju. Ju įtakoje, be abejo, subrendo ir minėtoje konstitucijoje iglaustas vienas skyrius, specialiai skirtas pasauliečiu vietai Bažnyčioje 29.

III. BarGIAMOSIOS PASTABOS

Metant žvilgsnį į šio referato paliestą teologinių problemu lauką, mes matome, kad žemiškosios konkrečios realybės teologijos pirmieji žingsniai bei pastangos sudaro dali platesnės apimties apaštalavimo už viso pasaulio, visos sukurtosios tikrovės laimė- jimą. Tai yra, tarsi, rungtynės, į kurias visu pločiu bei gyliu, ypač po Vatikano II, yra įsijungusi Bažnyčia. Šiame apaštala- vime būtina, kad Bažnyčia traktuotu pasaulį su visa jo daugia- sluoksne realybe rimtai ir pagarbiai ir, aišku, tokio pat atsakymo lauktų iš pasaulio. Jeigu šitokioje dvasioje bus ieškoma kelio į dialogą, tai bus išvengta iš vienos pusės perdėtai spiritualistinio doketizmo, monofizitizmo ir kitu praeityje pasitaikiusiu klaidu, t.y. klaidos, kuri beatodairiškai paniekina konkrečios realybės nuostabu turtingumą ir vertę; iš kitos gi pusės — bus išvengta perdėto racionalistinio nestorianizmo bei deizmo, kuris siekia tą nuostabią daugiasluoksnę sukurtąją realybę — tą mysterium — sekuliarizuoti *.

20 Dėmesio verti šie veikalai: F. X. ARNOLD, Glaubensverkūndigung und Glaubensgemeinschafi, 1955; L. HormaNN, Der Laie in der Kirche, seine Sendung, seine Rechte, Trier, 1955 (šiame veikale bendradarbiauja ir O. SEMMELROTH); KARL RAHNER; Schrifien zur Theologie II ir III tomuose ta tema parašytos studijos; P. GLoRIEUxX, Le laic dans VĖglise, Paryžius, 1960.

2 JAKoB DaAvID minčių parafrazė, žr. jo studiją kolektyviniam leidiny Fragen der Theologie heute, Einsiedeln 1957, 565 psl.

31* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 95

Kad šis neeilinio masto uždavinys pasisektu, būtina, kaip jau anksčiau pastebėjau, tamprus filosofijos ir teologijos bedradar- biavimas. « Nefilosofiška teologija būtu bloga teologija, o bloga teologija neistengia atlikti savo būtino, jai specifiškai pavestojo uždavinio — Apreiškimo interpretacijos » ?ž.

Nevienam gali kilti klausimas: kur visoje teologijos siste- moje (geriau sakant — teologinio mąstymo pilnumoje) tektu iri- kiuoti šitokią konkrečios realybės klausimus nagrinėjančią teo- logiją, juk jai vienai savarankiškai, tarsi, atskiram ir nepriklau- somam organizmui vystytis būtu visai nenatūralu ir reikštų tie- siog paneigimą tos organiškos vienybės, kurios ji kaip tik ir siekia. Karl Rahner jau pradžioje minėtame savo teologinių studijų Schriften zur Theologie pirmame tome patiektose būsimos integra- linės teologijos metmenyse visus anksčiau paliestus ir panašius teologinius klausimus vadina vienu praktinės teologijos vardu. Jo sugestijas palaiko ir kiti žymesnieji teologai, kaip Hans Urs von Balthasar*“, Edward Schillebeeckx ir eilė kitu. Minėtoji Concilium serija kaip tik ir yra suskirstyta į 10 pagrindiniu skyriu, kurių vienas pats stambiausias, liečiąs mūsu čia paliestus klau- simus, pavadintas Praktinės Teologijos skyriumi ir jo vyriausiuoju redaktoriumi yra tas pats Karl Rahner, S.J.

Baigiant dar viena pastabėlė. Nežiūrint viso konkrečios kasdie- ninės realybės teologijos reikalo ir josios iškėlimo į prieki, ypač šiais laikais, būtų klaida lengvai ranka numoti ir nuošaliai palikti sistematinę, grynąją dogmatinę teologiją. Priešingai, iškeltas šios praktiškosios teologijos išplėtojimo reikalas dar labiau pabrėžia naujos, viską apimančios integralinės teologijos būtinumą. Čia norėčiau užsiminti apie vieną labai įdomu šiuo klausimu straipsnį *4. Jo autorius John Thornhill, S.M. apgailestauja, kad moderniųjų teologų tarpe yra susidariusi tendencija nusisukti nuo sitematinės teologijos, ją paniekinti kaip negyvenimišką abstrakcijų bei teo- loginiu schemu balastą, ir vieton jos raginti koncentruotis prie bibliniu bei patristiniu studiju, jose ieškant atsako į dabar Bažny- čios gyvenime iškylančias konkrečias problemas. Šito autoriaus nuomone, tokia tendencija neišvengiamai vestu į kitą kraštuti-

2 Žr. KARL RAHNER, Philosophy and Theology, žr. Theology Digest, XII, 1964, 121 psl.

* Jis yra užsimojęs visiškai naują teologiniu veikalu seriją leisti, bū- tent, išeidamas iš estetinio taško — būties kaip grožio (Herrlichkeit) spin- dėjimo.

* JonN TaoRNALILL, S. M., Towards an Integral Theology, žr. Theological Studies, 24 (1963), 264-277 psl.

96 KUN. DR. V.M. CUKURAS 32*

numą. "Todėl jis siūlo pasvarstyti, ar nebūtų galima projektuoti nauja integralinė teologija, suskirstant ją, panašiai į Maritain siū- lomą filosofinės minties struktūrą, į tris sluoksnius: pozityvinę teologiją, kurion įeitu biblinės bei patristinės studijos; sistematinę teologiją ir praktinę — pastoralinę teologiją. Visos šios trys dalys — pakopos ar sluoksniai — turėtu sudaryti organišką vienumą, būtent taip, kad pozityvinėje dalyje būtu pirmoje eilėje siekiama susipažinti su pozityviai apreikštomis tiesomis, ju terminais, iš kuriu būtu atskleidžiama atperkamojo ivykio (Heilsgeschehen) vidinis dėsningumas; toliau — sistematinėje daly būtu siekiama suprasti tu apreikštu tiesu giliausią prasmę, niekad neprarandant to vidinio ryšio, kuris viską jungia su giliausiai suprasta realybės visuma; pagaliau, pastoralinėje dalyje būtu siekiama išaiškinti krikščioniškųjų tiesų paslaptis ju praktinio realizavimo kontekste. Kaip matome, ir šito autoriaus mintys beveik sutampa ir rodo ta pačia kryptimi, kurią kiek anksčiau jau nurodė Karl Rahner. Šis integralinės teologijos reikalas tad jau yra tapęs veik visuotiniu šauksmu, jis yra pagrįstas. Lieka tik, atsirėmus į sveikos filoso- finės antropologijos pagrindus — čia jau būtų neatidėliojamas uždavinys ir krikščionims filosofams tuoj imtis darbo ir savo stu- diju vaisiais pasidalinti su teologais — tokią integralinę teologiją sujungtomis jėgomis kurti.

Suvedant čia patiektu minčiu gijas, galime pasakyti, kad gyvenamosios tikrovės teologijos uždavinys yra dvigubas: padėti Bažnyčiai sueiti į vaisingą dialogą su sparčiai evoliucionuojančiu pasauliu, kad tose įvairiose fermentacijose, naujai atsirandančiose situacijose, ji galėtų atpažinti paslaptingą Šventosios Dvasios vei- kimą ir vedimą Kristaus pažadėtąja kryptimi: ut vitam habeant et abundantius habeant*5, t.y. dieviškosios gyvybės augimo josios nariu tarpe; antra — kad šios teologijos pagalba būtu galima viso to daugiasluoksnio pasaulio fermentacijos proceso pagrinduose pamatyti Apvaizdos vedimą i galutini visos žemiškosios tikrovės atbaigimą — consummatio. Ką gi ši consummalio reiškia, jei ne tai, kad visas šis Dievo sukurtasis pasaulis, perkeistas paskuti- niąją dieną, paruzijoje, lyg nunokęs vaisius, atsiduos visiškam Kristaus-Atpirkėjo vadovavimui, o Įsikūnijęs Žodis tada grąžins į Tėvo rankas visą savo tautą ir karalystę, kurią, asmeniškai įsi- kūnydamas ir nuolat maitindamas, laiko tekmėje ištobulino ?

Taigi, šiai konkrečios realybės apraiškų teologijai rūpi sekti ir interpretuoti toji nuolat auganti, besivystanti būklė, kurioje

* Jono 10, 10.

33* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 91

konkreti žmogiškojo gyvenimo realybė išsitiesia — pradedant krikš- tu — mirtimi Kristuje * ir baigiant paruzija, prisikėlimu naujame kūne ir galutinai įsijungiant į prisikėlusi Kristu. Tai giliausia prasme yra ne kas kita, kaip Aeologia viae, theologia crucis — isto- rinė teologija šios žemės žmogaus, keleivio, bet teologija, kuriai nepaprastai rūpi šis konkretus kairos — Dievo dovanotasis laiko akimirksnis 28, Kux. V. M. CukuRas

Puinam, Conn., J.A.V.

2 Romėnams, 6,3. 27 Jono 7, 6; Romėnams 13. 11.

THEOLOGY OF CONCRETE REALITIES by Rev. V. M. CukuURAS

Summary

A marked decline of interest in Theology and the apparent sterility which characterized the dogmatic writings in the last fifty years alarmed a few perceptive minds in the Church who tried to awaken the attention to the cries of modern man and his concrete existence with all its complexi - ties. Now it is already an established fact that the modern man has lost his confidence in modern Philosophy of Existentialism ant its various forms, and looks with a certain anxiety toward the Christian Theology for concrete and more satisfying answers to a variety of problems arising with such an urgency from everyday's life.

In this paper we have touched on the problems of work, history, death, sex and freedom, and have tried to show the ways of a modern interpretation in terms of Revelation. The course of debate during the sessions of Vatican II has revealed a growing need for basic reform and updating of theological thought, it calls for an emphasis of history and organic growth as against the “ frozen " system in our approaches to understand the eternal Truth. In this essay we tried to show how the Incarnate Logos of the Eternal Father, in assuming the visible form of our concrete reality, leads to the final consummation of all creation, and finally will present it, transformed, into the hands of the Father. In this perspective, therefore, every given moment — the kairos — is eter- nally important and theologically relevant. These reflexions are but an echo of the spirit of aggiornamento in the Church, opiening the riches of the Bride of Christ for a possible encounter and dialogue with the modern world.

GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE

Nesiimu aiškinti, kas yra gyvoji dvasia ir kas materializmas. Visa tai yra žinoma, ar bent prileidžiama, kaip žinoma !. Nežiū- rint to, tema yra labai plati 2, ne teoretinė, bet praktinė, konkreti, atsižvelgianti dabartinę padėtį, ieškanti dabartiniu uždavinių.

Vos pažvelgę į dabarties gyvenimą, tuojau pastebime, kad visa, kaip išsireiškė senovės filosofas panta rhei, visa juda, sukasi, kaip karuselėje, kad nieko nėra pastovaus, tikro, tarytum koks svaigulys būtų apėmęs žmoniją. Vieniems dabarties gyvenimas yra didelės krizės laikotarpis, kitiems gi tik paprastos, gyvenime normalios raidos apraiška. Vieniems tai atrodo išsiilgtos pažangos ir laimėjimu metai, kitiems, priešingai, didelio išsigimimo ir kone visiško pralaimėjimo epocha. Vieniems šis sukrėtimas duoda vil- ties laukti artimoje ateityje geresniu ir pastovesniu laiku, kitiems tai yra tik pranašas beartėjančio visiško chaoso, pasibaisėtinos

1 Gyvosios dvasios klausimu yra rašę: STASYS ŠALKAUSKIS, Aedificatio nostra. Gyvosios dvasios reikalu, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 2 nr., 112-119 psl.; Kux. A. SmMarLIUS, Gyvosios dvasios liepsnos, žr. Tiesos Kelias, 1939 m. 6 nr. 467-468 psl. ; STASYS ŠALKAUSKIS, Jaunuomenė ir gyvoji dvasia, žr. Židinys, 28 (1938), 11 nr., 499-513 psl.; A. MacEINA, Ut accendatur, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 7-8 nr., 527-530 psl.; KuN. K. STEPONAVIčIUS, «+ Gyvosios dvasios » beieškant, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 6 nr., 421-425 psl.; KuN. STASYS YLa, Gyvoji dvasia per gyvąją — idealiąją parapiją, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 12 nr., 802-810 psl.; Kux. V. K. TaškūNas, Kristaus ugnies ir Jo nesandoros ! žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 5 nr., 354-361 psl.; PRor. STASYS ŠALKAUSKIS. «+ Gyvoji Dvasia», žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 5 nr., 361-363 psl. ; Vysk. PETRAS PR. Būčys, Gyvosios dvasios veikla. žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 6 nr., 415-418 psl.; PRor. ST. ŠaLKAUSKIS, Degančios širdys vienykitės ! žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 6 nr., 419-421 psl.; Kux. DR. J. SToBRYS, Susi- pratimas ir pilnas užsiangažavimas (Gyvosios dvasios ir gyvojo darbo linkme), žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 7-8 nr., 516-520 psl.; Kuw. J. B., Idealo tarnyboje (Gyvosios dvasios sąjūdžio klausimu), žr. Tiesos Kelias, 1938 m., 7-8 nr., 526-527 psl. ; KuN. A. SmarLIUS, Gyvosios dvasios židiniai, žr. Tiesos Kelias, 1939 m. 7-8 nr., 572-573 psl. KuN. VyTraUTAS BaLčiūNAS, Gyvoji dvasia, žr. Aidai, 1948 m. 16-17 nr. (liepos-rugpiūčio mėn.), 289-293 psl.

* Tema buvo parinkta tokia plati, nes nesitikint surasti teologijos sekci- jai paskaitininku, ji labiau tiko itraukti didesnį dalyviu skaičių i diskusijas.

100 KUN. A. LIUIMA, S.J. 2*

anarchijos. Kaip ten bebūtų su kraštutinėmis nuomonėmis, ste- binčiam įvykius yra aišku, kad gyvename didingos evoliucijos laikotarpi. Iš siauro, uždaro planetarinio pasaulėvaizdžio perei- name į platu, atvirą, kosminį pasaulėvaizdį. Akiratis smarkiai išsiplečia.

Visi naujaučiame, kad kažkas baigiasi, kažkas miršta ir nesu- grąžinamai dingsta, ko nė jokiomis pastangomis nebesulaikysi ; taip pat kad kažkas gimsta, kažkas ateina, formuojasi visiškai naujo, visiškai skirtingo nuo buvusiojo, ko tačiau dar nepajėgsi pakankamai užčiuopti, o dar mažiau suformuluoti, nes to viso dar nėra, o vien tik gilus ilgesys, troškimas, ieškojimas, laukimas. Jaučiame, kad esame pašaukti tatai sukurti.

Savaime aišku, gyvename perėjimo laikotarpyje. Vienas isto- rinis periodas baigiasi, prasideda kitas, visiškai naujas, labiau skirtingas nuo buvusiojo, kaip dar niekuomet istorijoje. Tai isto- rijos epochu pasikeitimas3. Šis gi pasikeitimas-krizė apima visą žmoniją, yra didesnė už visas kitas iki šiol buvusias krizes, taip kad didele dalimi galima jau pritaikyti Apokalipsės žodžius : Ecce nova facio omnia*. Vyksta kažkokia nors dusli, bet gili, paslėpta, vos apčiuopiama savo formose ir siekiuose evoliucija, didesnė ir giliau užgriebianti už visas iki šiol buvusias revoliucijas, pralen- kianti ne tik prancūzu, bet ir pačią bolševikinę revoliuciją, nes ji siekia ir giliau ir plačiau, apima visą žmoniją.

* Plačiau šį klausimą yra nagrinėjęs inž. Jonas Rucis L. K. M. Aka- demijos suvažiavime Chicagoje: Ar atomo tyrinėjimai pradėjo naują erą 1 žr. Suvažiavimo Darbai, V tomas, Roma 1964, 339-357 psl. ir daugelis kitu, kaip RoMANO GUARDINI, Das Ende der Neuzeit, Bazelis 1950 ; J. M. HoLLEN- BACH, Der Mensch der Zukunft, Anthropologische Besinnung im der Welt- wende, Frankfurt am Main 1959; E. RipEAU, Technigue et avėnement de Uhomme, 1951; FR. DzssauUER, Durch die Tore der neuen Zeit, 1961; to paties autoriaus Streiit um die Technik, 1956; F. VALIENTE OROGUIETA, Sentido y valor del trabajo, 1951; L. BoRos, Evolutionisme e spiritualitė (Evoluzionismus und Spiritualitūt), 1960; F. Russo, Technigue et conacience religieuse, Paryžius 1961; X. Vox HoRNSTEIN ir FR. DESSAUER, Seele im Bannkreis der Technik, Olten 1945; G. DipiER, Eschatologie et engagement chrėtien, 1953; H. DoLca, Die Naturwissenschaften und die Letzten Dinge, 1960; C. Duguoc, L'Eglise et le progrės, Paryžius 1964; A. ETcHEvERRY, Le conflit actuel des humanismes, Roma 1964, ir kiti. Apie naują žmo- nijos istorijoje epochą kalba ir Visuotinis Vatikano II Susirinkimas : + Conditiones vitae hominis moderni sub respectu sociali et culturali profunde immutatae sunt, ita ut de nova historiae humanae aetate logui liceat + (Pastoralinė konstitucija Gaudium et Spes, 54 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1075 psl. ; lietuvišką vertimą žr. II Vatikano Susirinkimo Doku- mentai, Bostonas 1967, 230 psl. arba II Vatikano Susirinkimo Nutarimai, Vilnius 1968, 165 psl.).

* Štai aš darau visa nauja: Apreiškimas, 21,5.

3* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 101

Tad nenuostabu, kad šiame sukrėtime ir gausiu jėgų išjudime krizė pasireiškia su visais pavojais, netgi su padidėjusiomis tikro- mis ir tariamomis blogybėmis ir trūkumais. Viena, kad reforma- toriai ir visokeriopa reakcija prieš praeiti pradeda labiau iškelti viešumon visus trūkumus. Antra, net toji pati reakcija ir refor- matoriai, kurie savyje yra geriausių noru, nes stengiasi pataisyti, kas buvo negero ir neigiamo besibaigiančiame periode ir sukurti nauja, ne tik tariamai pablogina padėtį, — tradicionalistai visa kas tik nauja, tegu būtu ir kuo geriausia, laiko blogiu, — bet ir iš tikrujų. Tiesa, kad praeities trūkumai yra iššaukę reagavimą, šį naują judėjimą. Tačiau šis praeities klaidu taisymas ir trūkumu šalinimas, deja, beveik visuomet yra atliekamas ne kompetentingų, tam reikalui priaugusiu ir autoritetingų asmenų bei institucijų, bet dažnų dažniausiai tam uždaviniui nepriaugusiu, nepribrendu- siu, nors ir kūrybingų asmenu, kurie pamatę anų, kurie yra in p0sse5sione neveiklumą ir gal net pajutę skriaudą iš ju, imasi tu reformų. Šie gi im possessione daugiau ar mažiau sustyrę, sukal- kėję, «aptukusios širdies», kaip jie vadinami Šv.